Vaidos ISTORIJA

Kelis metus iki diagnozės, Vaidą kankino niežulys, prasidėjęs pirmosios egzaminų sesijos metu. Gydytojai įtarinėjo dilgėlinę, o vėliau simptomus priskyrė patiriamam stresui. Vėliau Vaidą užklupdavo nepaaiškinamo kosulio periodai, o pusmetį iki diagnozės ji prisiminė jautusi nuolatinį nuovargį, stiprius galvos skausmus, pykinimą, karščiavimą. Pastebėjusi guzelį kaklo srityje, mergina nedelsdama kreipėsi į gydytojus ir jau netrukus biopsijos rezultatai parodė, jog Vaida serga II stadijos Hodžkino limfoma.

„Vaistų lašintis eidavau į dienos stacionarą, taigi ligoninėje praleisdavau tik pusdienį. Turbūt vienas iš veiksnių, kuris padėjo gydymo laikotarpiu ir buvo tai, jog galėjau grįžti į namus, į savo lovą, nors aišku po vaistų bent tris dienas, išskyrus lovą ir dubenį šalia, nieko nematydavau, o ligoninė pykindavo net iš tolo.

Labiausiai šiuo laikotarpiu padėjo artimieji – savo pagalba, buvimu kartu, nepasikeitusiu požiūriu į mane. Jie nepamiršo, nepaliko manęs sergančios, kvietė išeiti prasiblaškyti. Motyvavo ir tai, jog ligos gydymas itin pažengęs ir tikimybė pasveikti yra didelė.

Stiprybės man teikė ir ateities planai, kurių visada turėjau ir tikėjau, kad pasveiksiu ir baigsiu mokslus. Padėjo ir kalendoriuje sužymėti kartai, kiek dar liko lašintis vaistų. Taip gera buvo juos braukyti“, – pasakojo Vaida.

Sunkios ligos diagnozę sužinojusiam žmogui, pašnekovė pirmiausia patartų nieko nekaltinti ir stengtis ligą priimti kaip gyvenimo išbandymą: „Bus lengviau, jei situaciją vertinsite racionaliai ir, žinoma, optimistiškai. Esu tikra, jog tikėjimas, kad viskas praeis ir savitaiga, man tikrai padėjo – kiekvieną dieną kartojau, jog esu sveika, kiekviena mano kūno ląstelė yra sveika.

Sužinojusi, jog sergu, ieškojau informacijos, kaip galėčiau sau padėti: pakeičiau mitybą, neatsisakiau judėjimo (mankštos) ir tik šiek tiek sumažinau įprastą ritmą – atsisakiau darbo, susitelkiau į magistro studijas. Dėl tokio savo sprendimo labai džiaugiuosi, kadangi buvimas tarp žmonių, įvairios veiklos padėdavo užsimiršti. Stengiausi kiek galima ilgiau būti miške ir kiekvieną dieną ar vakarą, išskyrus, žinoma, tuos kartus, kai nepakildavau iš lovos, eidavau po 2 – 3 km, o tuo metu tai buvo labai daug.“

Liga Vaidai suteikė naujų spalvų, stiprybės ir visiškai atėmė baimės jausmą, taip pat leido kitaip pažvelgti į gyvenimą, labiau jį vertinti. Moteris tapo drąsesnė, laimingesnė, pradėjo labiau mylėti save bei rūpintis sveikata. Pajutusi, ką reiškia visiškai neturėti jėgų, suprato, jog būtent sveikata yra svarbiausias dalykas.

„Išmokau džiaugtis mažais dalykais, tokiais kaip saulėta diena, draugo šypsena, pasivaikščiojimas gamtoje. Žinau, kada man reikia sustoti ir pailsėti. Supratau, kiek daug problemų, dėl kurių ankščiau nervindavausi, yra visai ne problemos, o tik požiūrio klausimas, tad stengiuosi, dėl menkniekių nesinervinti. Yra toks posakis – laikas gydo žaizdas, tad ir dabar kartais pasimiršta, ką teko išgyventi, bet dažnai sau primenu ir greitai vėl su dėkingumu ir meile žiūriu į savo nuostabų gyvenimą. Kiek kitaip kuriu planus – turiu norų ir tikslų, bet visada sugalvoju ir planą B, nes žinau, jog reikia gyventi šia diena.

Gali skambėti juokingai, bet kuomet prabėgu ar pravažiuoju dviračiu pro Santaros klinikų miestelį, apima toks džiaugsmo ir stiprybės jausmas, toks simbolinis pergalės jausmas, kad štai, dar atrodo visai nesenai šioje vietoje vos paeidavau, o dabar galiu bėgti! Esu nuoširdžiai dėkinga Santaros klinikų medicinos personalui už rūpestį bei pagalbą ir ypatingai gydytojui Andriui Deguliui – už sugražintą sveikatą“, –  atviravo Vaida.

Dar gerokai iki onkologinės ligos diagnozės, jauna moteris pamėgo citatą „ir tai praeis…“ (Biblinio karaliaus Saliamono legendų motyvais). Būtent šis posakis tiek ligos ir gydymo laikotarpiu, tiek dabar primena, jog visos problemos praeina. Taip pat, jai pravertė paprasta ir lengvai skaitoma knyga –  Rhona Byrne „Galia“, kurią, užklupus sunkumams, Vaida pavarto ir dabar.

Pilnai atsistačius organizmui, ji labai džiaugiasi vėl galėdama intensyviai sportuoti, todėl nuolat išbando naujas sporto rūšis ir įvairius užsiėmimus. Vaidą visuomet traukė savanoriška veikla, ypatingai beglobių gyvūnų srityje, o po gydymo mergina ieškojo su onkologija susijusios savanorystės ir sužinojo apie specializuotą savanorystės programą „Draugų kalendorius“. Tapusi savanore, Vaida lanko ligoninėje gulinčius onkologinius pacientus, su jais bendrauja, teiraujasi, gal jiems reikalinga praktinė ar informacinė pagalba, prisideda prie asociacijos „Kraujas“ organizuojamų renginių ir veiklų.

„Viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau savanorystę būtent ligoninėje, buvo tai, kad norėjau save išbandyti. Nežinojau, ar išdrįsiu grįžti į ligoninę. Juk atėjus čia, kad ir paprastai patikrai, mane pradėdavo pykinti. Tačiau išdrįsau ir supratau, kad aš jau nieko nebebijau. Taip, baimė tikrai išnyko. Aš su pacientais bendrauju taip, kaip norėjau, kad bendrautų su manimi – kaip su sveikais žmonėmis, laikinai neturinčiais jėgų, nesigailėdama jų dėl to, kad jie susirgo.

Gera yra ateiti į tokią savanorių bendruomenę, kur susirinkę žmonės nori padėti kitiems. Vien tas bendras tikslo siekimas – kaip pagerinti pacientų gyvenimą – suteikia savanorystei žavesio. Savanorystė parodo, kiek yra gerų, nuoširdžių, ramybės kupinų žmonių, kurie neatlygintinai stengiasi ir nori padėti tiems, kuriems, atrodytų, paprasta pagalba, kaip apkirpimas, vandens atnešimas ar pokalbis, reiškia labai daug. Manau, kad savanorystė, būtent čia, onkologijos srityje, padeda suprasti, kaip reikia džiaugtis gyvenimu, čia ir dabar, nes nei vienas nežino, kada gali atsidurti palatoje. O ligoninėje, jeigu neturi artimųjų, tikrai liūdna, taigi tokie, kaip mes, savanoriai, esame tikrai reikalingi“, – teigė Vaida.

SUSISIEKITE SU Vaida

SUSISIEKITE SU Vaida