Stanislavos ISTORIJA

Tą vasarą prieš ketverius metus, ilgi Stanislavos plaukai slinko kuokštais, ją vargino silpnumas, moteris buvo išbalusi, tačiau manė, jog šie negalavimai atsirado dėl intensyvaus gyvenimo būdo. Ant kūno vis atsirasdavo mėlynių, bet ji to nesureikšmindavo, galvojo kažkur užkliuvusi ir nepastebėjusi. Artėjant rudeniui ant kojos atsirado nemaža mėlynė, kuri vis didėjo, todėl Stanislava nusprendė kreiptis į kraujagyslių chirurgą. Gydytojas patarė pirmiausia pasidaryti kraujo tyrimą, kuris ir parodė, jog moteris serga sunkia kraujo liga.

Diagnozavus ūminę limfoblastinę leukemiją, nedelsiant buvo pradėtas ilgai trukęs gydymo laikotarpis: chemoterapija, didelės vaistų dozės. Vėliau buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija – donore tapo Stanislavos sesuo.

„Tuo metu atrodė, jog ėjau iš proto. Mėnesį beveik nemiegojau, vis ieškojau informacijos. Namai, kurių nebebuvo, daiktai palikti negyvenamame draugų name, vaikas apsigyveno pas mano tėtį. Atrodė, jog viskas byra, o aš nieko negaliu pakeisti.

Vis tik, nė sekundės neabejojau, kad gyvensiu – prieš akis mačiau sūnų. Kai labai skaudėjo, galvodavau apie jį ir skausmo nebelikdavo. Žmogus gali pakelti didžiulį fizinį skausmą, viskas yra mūsų galvoje. Nuolat jaučiau sesers palaikymą, ji man kasdien kartojo „Tu gali“. Dabar žinau, kad taip ir yra, kad tave nugali tada, kai tu pasiduodi. Tėtis lankė kasdien, kupinas kantrybės ir ramybės, nors viduje tiek visko virė, visuomet kartojo, kokį mėlyną dangų pamatysime, kai viskas baigsis. O kiek dar daug žmonių mane palaikė, galvojo apie mane ir meldėsi už mane“, – kalbėjo ji.

Po transplantacijos, kaip ir sakė moters tėtis, šeima pamatė tą mėlyną dangų ir kiek atsikvėpė, tačiau neilgam. Praėjus pusmečiui leukemija atsinaujino ir smogė didesne jėga.

„Stipresnės chemoterapijos nebuvo, tačiau nuostabūs gydytojai rado eksperimentinį vaistą, pildė daugybę dokumentų, paraiškų, kad aš jį gaučiau, vėliau vyko kova dėl finansavimo. Vaistas suveikė iškart, jis man gražino sveikatą. Dabar dažnai sakau, jog prieš ieškant gydymo svetur, pasikonsultuokite su mūsų gydytojais, pastebėkite, kokie jie profesionalūs ir atsidavę. Aš juk esu tik vienas žmogus, o jie tiek pastangų dėjo, kad man padėtų. Mane gydantis hematologas Artūras Slobinas daugelyje situacijų man atstojo tėvus. Kartą gydomųjų aferezių skyriaus gydytoja man batus avė, nes kojos ištino, kitą – slaugytoja darė kavą ir per šiaudelį girdė. Personalo rūpestis – beribis. Tas puodelis arbatos, kurį slaugytojos atnešė iš savo kambariuko, brangesnis už visas prabangiausių pasaulio restoranų arbatas“, – prisiminė Stanislava.

Ji visada tikėjo ir darė viską, kad pasveiktų, nors ir buvo sunku, skaudėjo, ji stengėsi keltis, eiti ir tik pirmyn: „Skausmas nėra amžinas, jis baigsis – tai man padėjo ištverti net ir blogiausias dienas. Galvojau, kaip bus sunku artimiems žmonėms, jei manęs nebus, kaip grius sūnaus gyvenimas. Tai neleido pasiduoti. Gydymo metu su sūnumi turėjome vieną svajonę – kartu išsivirti barščius ir juos valgyti, ir ji išsipildė.“

Tik atsidūrusi tarp gyvenimo ir mirties moteris suprato, kiek daug dalykų yra be reikalo sureikšminami bei tai, jog pats gyvenimas žmogui yra dovana, todėl reikia mėgautis procesu, ne tik pasiekimais.

„Liga padėjo pamilti save, daugybę dalykų pamatyti kitaip, nauju žvilgsniu. Nors buvo beprotiškai sunku, man ši liga atnešė daugiau naudos ir gėrio, nei blogio. Dabar žinau, kokia esu stipri, kaip iš tiesų myliu gyvenimą, žmones. Mano sūnus tapo rūpestingesnis, supratingesnis, subrendo. Galvoju, jog tokį pragarą man reikėjo išgyventi, kad suvokčiau, kaip noriu šioje žemėje gyventi, kaip čia gera, kaip skaniai kvepia grynas oras, kokia graži gamta ir kiek daug nuostabių, gerų, šviesių žmonių mane supa. Esu labai dėkinga žmonėms, kurie mane iki šiol palaiko“, – šypsojosi Stanislava.

SUSISIEKITE SU Stanislava

SUSISIEKITE SU Stanislava