Ramunės ISTORIJA

Minčių apie savanorystę Ramunei kilo jau 2009 metais, tačiau tuomet moteris nesiryžo dėl didelio užimtumo ir darbo krūvio.

„Pažinojau ne vieną žmogų, sirgusį onkologine liga ir supratau, jog tokioje gyvenimo situacijoje labai praverstų toks pašalietis, kaip aš. Su artimaisiais kartais sunku pasikalbėti, nežinai, kaip išsakyti savo nerimą, emocijas, nes norisi mylimus žmones kaip galima labiau apsaugoti nuo neigiamų emocijų“, – pasakoja Ramunė.

Jos tėtis sirgo onkologine liga, turėjo širdies problemų, todėl Ramunei teko iš arti susidurti su tuo, ką išgyvena žmogus sunkioje situacijoje.

„Gydytojai tiesiogine prasme išgelbėjo mano tėčio gyvybę. Esu už tai labai dėkinga ir galbūt mano savanoriavimas tam tikra prasme yra padėkos išraiška. Savanoriauti onkologijos srityje tikrai nėra baisu ir turbūt, kaip ir daugelis mano kolegų pasakytų, savanoriaudamas gauni daug daugiau nei duodi. O aš šios savanorystės dėka tapau tolerantiškesnė“, – teigia ji, 2014 metais prisijungusi prie pirmosios Lietuvoje savanorystės programos onkologijos srityje „Draugų kalendorius“.

Ramunė lankosi VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir tranfuziologijos centro skyriuose, kur bendrauja su pacientais ir jų artimaisiais: „Išpildau pacientų prašymus, atnešu reikalingų produktų iš parduotuvės, sutvarkau knygas pacientų laukiamojo bibliotekoje, dalinu skrajutes apie seminarus, prisidedu prie bendrijos „Kraujas“ veiklos.“

Ji pastebi, jog visi žmonės yra labai skirtingi ir kiekvienam pasitaiko įvairių akimirkų bei nuotaikų, todėl Ramunė lankydama pacientus laikosi pagrindinio principo – neįkyrėti.

„ Jaučiuosi labai gerai, galėdama padėti kitiems, nes esame šiame pasaulyje vieni dėl kitų.“