Mildos ISTORIJA

Apie savanorystės programą „Draugų kalendorius“ Milda išgirdo radijo reportaže ir jos dėmesį pirmiausia atkreipė pavadinimas: „Draugų kalendorius“ – šie žodžiai dvelkė ramybe, jaukumu. Su onkolginėmis ligomis niekuomet nebuvau asmeniškai susidūrus – galbūt tai ir nulėmė mano apsisprendimą. Visuomet maniau, jog labiausiai bijome to, apie ką mažiausiai žinome, todėl norėdama geriau suprasti šią ligą ir pažinti žmones, kurie su ja gyvena, nusprendžiau prisijungti. Nemėgstu „nuasmenintų“ istorijų, kur žmonės tėra statistika, skaičiai, o būtent toks buvo mano santykis su onkologijos sritimi, todėl labai norėjau susipažinti su pacientais asmeniškai.“

Didžiausia baime Milda įvardija nežinomybę, kaip reikės elgtis atvykus į ligoninę, kadangi ligoninės aplinka pati savaime merginą visuomet gąsdino, atrodė niūri ir jos norėjosi vengti.

„Maniau, jog vyraujanti emocija tokioje aplinkoje tegali būti liūdesys. Be to, nežinojau ar mokėsiu prieiti prie pacientų, pradėti pokalbį. Bijojau negatyvių reakcijų, priešiškumo, įsivaizduojamo pasakymo „Ką tu išmanai, jei niekada pati nesirgai šia liga?“ Viskas pasirodė esą priešingai nei baiminausi – iki šiol neteko susidurti su negatyviomis pacientų reakcijomis. Jie visuomet labai maloniai bendrauja, atsiliepia geru žodžiu apie savanorius ir kartais net per ne lyg daug dėkoja už pagalbą. Tarsi būtume labai dideli geradariai. O juk iš tikrųjų – savanoriaudami ne tiek padedame kitiems, kiek patiems sau. Santykyje su kitu labai daug išmokstame apie save, jaučiamės naudingi, reikalingi, o tai yra neapsakomas jausmas, kuris suteikia gyvenimui pilnatvės.

Savanorystė man teikia džiugesį. Būdama tiek su kolegomis savanoriais, tiek su pacientais, patiriu paprastų, žmogiškai šiltų akimirkų, kurios įprasmina ir praskaidrina mano pačios būtį. Ši veikla man taip pat atvėrė akis ir suteikė esminių įžvalgų apie gyvenimą, jo prasmę, išmokė džiaugtis paprastais dalykais“, – pasakoja Milda.

Mergina savanoriaudama išbandė įvairias veiklas. Ji lanko pacientus, dažnai tuos, kurie atvykę iš toliau ir, kuriems reikalinga paprasta praktiška pagalba – ko nors nupirkti iš parduotuvės, apkirpti, kažkur juos nuvežti ar tiesiog norisi pabendrauti. Milda stengiasi prisidėti ir prie bendrijos „Kraujas“ veiklų, renginių, informacijos viešinimo. Mėgstamiausia savanorės veikla yra šventinių renginių organizavimas ir išpildymas.

„Per Kalėdas ir Velykas savanoriai visuomet užsuka į ligoninę pasveikinti pacientų, kurie negali parvykti namo. Apsilankome ten su rankų darbo atvirukais, dovanėlėmis bei sveikinimais. Tokiomis dienomis visuomet malonu ir smagu susimatyti su kitais savanoriais, pacientais bei ligoninės personalu, kurie dažnai nustemba pamatę mus šventinę dieną. Ši veikla man jau tapo gražiausiu Velykų ir Kalėdų šventimo ritualu, kurio nekantriai laukiu“, – atskleidžia Milda.

Savanoriaudama ji susidūrė ir su įvairiais iššūkiais: „Didelis iššūkis, kuris mane pačią išmokė nebijoti imtis inciatyvos ir įvertinti žodžio galią, buvo informacijos viešinimas apie socialinę iniciatyvą „Būk geras“, kuri ragina žmones užsirašyti į kaulų čiulpų donorų sąrašą. Ko gero daugelio nežavi užsiėmimas, kur reikia kažkam į rankas paduoti lankstinuką ir papasakoti apie iniciatyvą. Prisipažinsiu, man reikėjo, švelniai tariant, perlipti per save, kad galėčiau išeiti į gatvę su lankstinukais bei pasakoti praeiviams, kas yra kaulų čiulpų donorystė ir kodėl ji svarbi. Tiesą pasakius, nors savo noru pasirinkau šitą veiklą, vos pradėjusi suabejojau, jog iš to bus kokia nauda. Tačiau po popietės praleistos vaikštant po miestą ir kalbantis su žmonėmis, kurie pasirodė esą daug geranoriškesni nei tikėjausi, buvo labai malonu pamatyti tuos, su kuriais kalbėjausi, ateinančius link „Būk geras“ stendo, besiregistruojančius tapti donorais. Nesitikėjau, jog paprastas pokalbis bus toks paveikus.“

Milda sako, jog visuomet prireikia drąsos norint žengti pirmąjį žingsnį ir užkalbinti žmogų, o tolimesnis pokalbis jau priklauso nuo asmeninių savybių, bet tikrai ne nuo to ar jis serga.

„Savanoriaudama sutikau įvairiausių žmonių – vieniems patinka atvirauti, kiti yra uždaresni, bet, kuomet neprisimetu išankstinių nusistatymų apie tai kaip turėtų vykti pokalbis, pasidaro paprasta tiesiog priimti žmogų tokį, koks jis yra. O tai juk ir yra didžiausia bendravimo dovana – vienas kito pažinimas. Tam kartais net nereikia žodžių. Populiariausias mitas, ko gero, yra tas, jog sergantieji visuomet būna liūdni, o per savanorių mokymus, mus netgi mokė kaip reaguoti į žmones, kurie gali būti nusiteikę priešiškai. Mano savanoriavimo praktikoje, tokie atvejai rodos daugiau išimtis, nei taisyklė. Daugiausia pacientai nusiteikę gerai ir labai draugiškai priima savanorius“, – teigia mergina.

Onkologine ar kita sunkia liga sergantiems žmonėms Milda pataria išnaudoti visus įmanomus resursus, kurie gali padėti, įskaitant savanorius ir psichologinę pagalbą: „Neužsisklęskite savyje ir kalbėkite apie savo išgyvenimus – Jūs nė neįsivaizduojate, kokios vertingos gali būti jūsų įžvalgos ir mintys, susidūrus su liga ir kaip jos gali praturtinti kitų gyvenimus.“