Linos ISTORIJA

„Savanorystės žavesys – tai pirmiausia prasmingas laiko praleidimas, geranoriškumas ir nesavanaudiškumas. Tai veikla, kurioje norėjau dovanoti savo laiką, būti ir dalintis tuo, ką turiu tačiau pasirodė, kad gaunu gerokai daugiau iš žmonių, su kuriais tenka bendrauti. Savanoriaudama aš kartu su šiais žmonėmis augu ir tobulėju. Tikrai turiu ko pasimokyti iš pasakojamų istorijų. Ir vis dar niekaip negaliu nustoti stebėtis bei gerėtis žmonių drąsa ir jėgomis“, – atvirauja savanorė, psichologė Lina.

Lina ketverius metus savanoriauja emocinės paramos tarnyboje, o prieš trejus metus prisijungė ir prie asociacijos „Kraujas“ savanorystės projekto: „Dar savanoriaujant „Jaunimo linijoje“, teikiant emocinę paramą telefonu, ne kartą buvo kilusi mintis, kad galbūt kartais užtektų atsisėsti šalia žmogaus ir patylėti kartu. Išgirdusi apie savanorystę onkologijos srityje, nedvejodama atėjau sužinoti daugiau, mane patraukė naujomis galimybėms. Norėjosi ne tik išmėginti save naujoje veikloje, tobulėti, bet kartu pažinti onkologine liga sergančio žmogaus išgyvenimus bei patyrimą, būti šalia ir kartu padėti nueiti kelią, kuriame jie yra.

Natūralu, kad ligoninėje ilgesnį laiko tarpą gulintys žmonės gali jaustis kaip įkalinti erdvėje ir laike, nes neretai artimieji negali tokiam ilgam laikotarpiui atsitraukti nuo darbų, ligoninės personalas turi ir taip daug pareigų ir veiklos, o išlieti susikaupusius jausmus ir tiesiog nuoširdžiai pabendrauti poreikis ne tai kad nedingsta, tačiau dar ir sustiprėja.“

Moteris pasakoja užsukanti į Santaros klinikas ne tik aplankyti pacientų, nupirkti jiems maisto produktų, apkirpti, žurnalų atnešti, tačiau labiau jų išklausyti.

„Išklausyti istorijų, kurių galbūt nenorima pasakoti artimiesiems, išklausyti emocijų, kuriomis galbūt nenorima apsunkinti ar dalintis su savo artimaisiais. O kartais tiesiog leisti jiems išlieti savo nuogąstavimus, baimes ir nerimą dėl pasikeitusios situacijos. Leisti jiems jaustis taip, kaip jiems norisi šią akimirką. Neraminti ir neguosti, tačiau padrąsinti ir padėti išlaikyti tikėjimą, kad galima pasveikti.

Be pacientų lankymo, šiuo metu koordinuoju savanorius, kartus su jais organizuojame įvairius renginius, ruošiamės naujų savanorių priėmimui, o onkologinę patirtį turintiems pacientams ir jų artimiesiems teikiu psichologinę pagalbą tiek individualiai tiek ir grupiniuose užsiėmimuose“, – kalba Lina.

Iniciatyvos „Drąsos ambasadoriai“ dalyvė prisimena vieną iš pirmųjų apsilankymų ligoninėje, kai viena moteris paprašė nukirpti plaukus. Lina jautėsi kiek nedrąsiai, nors ir ėjo su kolege.

„Palatoje buvo ir daugiau gulinčių pacienčių, visos su nuostaba klausėsi mūsų, kaip savanorių, prisistatymo ir smalsiai žiūrėjo į mus. Nukirpus pacientę iškilo atsidėkojimo klausimas ir buvo pasiūlyta paimti pinigus. Atsisakymas nepadėjo. Ir atrodo, beviltiškai mėginant paaiškinti, kad savanoriška veikla tuo ir pasireiškia, kad mes padedame iš supratimo, o ne dėl pinigų, tiesiog spontaniškai išsprūdo „deramės“. Staiga palatoje stojo spengianti tyla ir visos akys sužiuro į mus. Reikėjo kažkokio sprendimo. Už apkirpimą pasiūlėme atsidėkoti tiesiog nuoširdžiu apsikabinimu. Tai buvo nuostabi padėka. Išėjome su didelėmis šypsenomis palatoje palikę besišypsančias pacientes.“

Bendrauti su sunkios ligos paliestais žmonėmis, anot Linos, reikėtų be jokių išankstinių nusistatymų ir vertinimų – taip, kaip ir su bet kuriuo kitu: „Kokia nelaimė ar neganda mums benutiktų, mes visi turime savo gyvenimą ir istorijas, norus ir svajones, džiaugsmus ir rūpesčius, emocijas ir reakcijas. Ir bendravimas su žmonėmis yra daug paprastesnis, kuomet ateini su nuoširdumu, atvirumu, be jokio išankstinio nusistatymo ar vertinimo. Tad ir su onkologinėmis ligomis sergančiais pacientais bendravimas priklauso nuo to, kiek aš pati esu pasiruošusi nuoširdžiai išklausyti tai, ką man pasakoja ir priimti tai jautriai, be vertinimo, su pagarba.“

Žmogui, kuris neseniai išgirdo onkologinės ligos diagnozę Lina pirmiausia pataria neprarasti tikėjimo ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek aplinkiniais: „Tikiu, kad išlaikyti ramybę ir tikėjimą kartais gali būti sunku, tačiau tam ir esame mes – artimieji, ligoninės personalas, savanoriai. Leisti sau jausti ir išjausti, nes tai yra jūsų stiprybė. Linkiu rasti ramybę su pačiu savimi tokiu, koks esate.“