Laimės ISTORIJA

75–erių metų Laimė Regina pakeri savo optimizmu ir elegancija. Klausantis besišypsančios moters pasakojimų, net neįtartum, jog jau septynerius metus ji kovoja su sunkia kraujo liga – mieloma. Diangozavus ligą, Laimei buvo pradėtas chemoterapinis gydymas, tačiau jis nepadėjo. 2012 m. balandį moteriai buvo atlikta autologinė kaulų čiulpų transplantacija, po jos sekė sudėtingas laikotarpis ir pusantrų metų trukusi remisija. Šiuo metu moteriai taikomas inovatyvus gydymas, kurį ji, nepaisant varginančių šalutinių reiškinių, vadina „geraisiais vaistais“.

„Anksčiau kasdien turėdavau vykti į dienos stacionarą susilašinti vaistų, dabar gydymas kitoks – savaitę vaistus vartoju, savaitę ilsiuosi. Ta savaitė, kai geriu vaistus, būna labai sunki, bet po kiekvieno gydymo periodo, rezultatai vis geresni. Tuo džiaugiasi ir gydytojas, ir mano šeima“ – sako Laimė.

Prakalbusi apie savo gydytoją, Laimė nušvinta. Anot jos, bendravimas su medikais yra labai reikšminga gydymo dalis.

„Tas mano gydytojas yra angelas. Aš esu jį tiesiog įsimylėjusi, – juokiasi moteris. – Ateinu pas jį, pora žodžių persimetu ir jau galiu eiti namo – iškart pasijuntu sveikesnė, stipresnė. Vertinu jo paprastumą, nuoširdumą, o be to, jis tikras profesionalas. Ne kartą galvojau, kad jau nebėra man tinkamo gydymo, kad gydytojas pavargo su manimi, sakau, gal jau baikime, yra kaip yra. O jis griežtai sako – ne, Jūs tokia optimistė, visus kitus užkrečiate gera nuotaika, optimizmu, nepasiduokite.“

Pašnekovė atskleidžia, jog stengiasi gyventi pagal tris principus: „Kai man nustatė mielominę ligą, kas tik ko man nesiūlė, kur tik mes nevažiavome – ieškojome, kas dar galėtų padėti, ar koks žolininkas, ar kokie papildai. Ligos pradžioje visko grėbiesi, nori išbandyti ir alternatyvią mediciną, vėliau ateina sąmoningumas. Priėmėme sprendimą – daryti viską, ką sako gydytojas hematologas ir nieko daugiau. Tai pirmas principas – pasitikėti savo gydytoju ir neužsiimti savigyda.

Antrasis – viską valgyti, bet saikingai. Ligos pradžioje labai žiūrėjau ką valgau, kiekvieną produktą svėriau, jeigu galima tik pusę kriaušės, tai tik pusę ir suvalgau. Tačiau toks kraštutinumas nedavė jokio rezultato. Paskui gydytojas patarė nekelti savo organizmui daugiau streso. Jeigu visą gyvenimą gėrėte kavą su cukrumi, o dabar ne – organizmui tai stresas. Jeigu jūs visą gyvenimą mėgote tokį maistą, o dabar ribojate – vėl negerai.

Ir trečiasis principas – judėjimas, fizinis aktyvumas. Nors dabar jau man sunkiau, bet visada stengiuosi kiek galiu vaikščioti, judėti.“

Paklausta iš kur semiasi optimizmo, Laimė atsisuka į savo vyrą: „Mes jau 50 metų esame kartu. Jis labai daug skaito, domisi, palaiko mane. Didžiausias palaikymas iš šeimos. Žinoma, rūpinasi ir vaikai, ir anūkai – aplanko, paskambina, bet visas krūvis tenka vyrui – ar gerai, ar blogai, jis visada šalia. Kiekvieną kartą jis mane lydi į ligoninę, kartu sėdi, laukia valandų valandas. Jau septynerius metus nesu važiavusi autobusu ar troleibusu, vyras visada mane veža. Aš esu tikrai laiminga. Manęs teiraujasi, tai kokia ta paslaptis? Nežinau, gal, kad mes mokame nusileisti, rasti kompromisą. Natūralu, mes žmonės, visko būna ir piktumo, ir blogos nuotaikos, ir nesutarimų. Kai tu matai, kad vienam negerai, reikia šiek tiek atsitraukti, nepradėti kabinėtis, nagrinėti, kas ir kaip, o suteikti erdvės, kad emocijos aprimtų.“

Sutuoktiniai labai mėgsta keliauti, tačiau dėl Laimės ligos svyravimų, ne visada pavyksta. Pora džiugiai prisimena pavasario kelionę į Gižycko miestą Lenkijoje. Dar viena moters aistra – augalai. Ji pasakojo, jog visos jos  auginamos gėlės, medeliai auga nepaprastai puikiai ir gražiai žydi.

„Labai myliu gėles ir augalus. Su kiekvienu pasikalbu, gal todėl jie taip gerai auga. Artimieji juokiasi, jog aš galiu ir šaknimis į viršų augalą pasodinti, vis tiek jis užaugs. Štai, turiu orchidėją – jau šeštus metus žiedus krauna, nors kalbama, kad jos težydi porą metų. Sode turime vieną kriaušę ir ji kiekvienais metais vaisių duoda, visus apdalinu. Kai žmogus sako, kad pas jį gėlės neauga, atsakau, jog reikia jas mylėti. Taip, kaip mano vyrui patinka technika, taip aš myliu augalus“, – šypsosi ji.

Kruopštumu pasižyminčiai moteriai labai patinka ir megzti, ir siūti. Į projekto fotosesiją Laimė atvyko pasipuošusi pačios nusimegztu megztiniu. Ji turi gerą skonį, savo stilių, mėgsta, daryti ne taip, kaip visi, sugalvoja savo modelius. Anksčiau primegzdavo ir sau, ir dukrai, ir marčiai, dabar šiais pomėgiais užsiimti kiek sunkiau. Kiek sveikata leidžia, konservuoja daržoves – jos marinuotų agurkų paragauti prašo visi svečiai.

Vykdama į ligoninę daryti tyrimų, Laimė visada stengiasi pasikalbėti su laukiamajame sėdinčiais pacientais, juos padrąsinti, pasidalinti savo patirtimi – prisipažino, jog ir pati būtų norėjusi, kad kas nors jai ligos pradžioje papasakotų savo istoriją. Jos manymu, išsikalbėti yra būtina, nes sirgti nėra gėdinga.

„Vienintelis patarimas tiems, kurie išgirdo sunkios ligos diagnozę – nepasimesti ir stengtis galvoti, kad viskas bus gerai, kad aš turiu kovoti. Mūsų galva kaip kompiuteris, ją galima užprogramuoti ir tai tikrai padeda. Jeigu aplinkiniai sako, kad viskas bus gerai, tvarkoje, bet tu pats turi patikėti, kad tikrai bus gerai. Onkologinė liga nėra galutinis nuosprendis. Net ir nesergant galima į galvą įsikalti kažkokią bėdą, nelaimę – taip ir nutiks. Taip pat, būtina pačiam domėtis savo liga, gydymo galimybėmis, naujovėmis ir dar kartą pasikartosiu, pasitikėti savo gydytoju“, – sako Laimė.

Čia į pokalbį įsiterpia ir Laimės vyras Rimantas: „Svarbu, kad žmonės patikėtų šios dienos medicina, kuri, ypač onkohematologijoje, labai stipriai pažengusi. Viskas taip tobulėja. Nuo tuo laiko, kai mano žmona susirgo, kiek naujų vaistų atsirado, kiek galimybių. O ir tyrimų metodai, diagnostika kaip žengė į priekį, taip pat gydytojų profesionalumas.

Žinote, kai žmonai nustatė mielominę ligą, aš nuėjau pas gydytoją ir paklausiau, kiek vidutiniškai išgyvenama su tokia diagnoze: metus, dvejus, penkerius ar dešimt. Gydytojas ir sako, jog tai priklauso nuo žmogaus – būna ir metus, ir du, ir dešimt, ir penkiolika. Kas čia gali pasakyti, kaip bus? Svarbu ir pačiam stengtis, rasti savyje stiprybes ir jėgos.“

Visą gyvenimą vienoje mokykloje dirbusiems sutuoktiniams labai malonu sutikti buvusius mokinius, su jais pasikalbėti: „Aš mokykloje išdirbau 34 – erius, vyras – 36 – erius metus. Darbas buvo sunkus, bet man labai patiko su jaunimu bendrauti. Mums labai smagu, kai mokiniai mus prisimena, aplanko. Man jie sako: „Su jumis pabendrauji ir norisi gyventi“.

Gražus gyvenimo tarpsnis jau nugyventas. Tą, kas priklauso Lietuvai mes jau atidavėme – užauginome vaikus, anūkus, išleidome šimtus savo mokinių, tikrai gerų žmonų. Mums senjorams dabar visai neblogai, džiaugiamės tuo, ką turime ir kiekviena nauja diena.“