Kristinos ISTORIJA

Programos „Draugų kalendorius“ savanorė Kristina dalijasi smagiu prisiminimu: „Vieną dieną su kolege savanore pirkome pacientams produktų. Pacientų norai buvo kuklūs, tad stovėjau prie kasos tik su maišeliu džiūvėsėlių, o kolegė su dviem mineralinio buteliais. Atėjo vyras nešinas pilnu glėbiu įvairių produktų ir pradėjo skųstis, kad jam viskas slysta iš rankų, tad kolegė jam pasiūlė eiti pirmam. Vyriškis išsidėliojo produktus, paskui mes pasidėjome savo mineralinį ir džiūvėsėlius. Nužvelgė jis mūsų kuklius produktus, kažką sumurmėjo ir padovanojo mums po Teleloto bilietą.“

Ne vien tik nuotaikingais nutikimais savanorystės patirtis papildė  Kristinos gyvenimą, bet ir prasmės bei pilnatvės jausmu.

„Savanorystė patvirtino, kad baimės akys didelės. Kai savanoriauju, būnu su pacientais viskas yra paprasčiau, negu įsivaizduoju pati. Manau, jog svarbu sąmoningumas. Tiek gyvenant, tiek sąmoningai nusprendžiant, kam norėčiau skirti savo laiką“, – kalba mergina.

Ji pasakoja, jog apie šią savanorystės programą sužinojo visai atsitiktinai: „Tuo gyvenimo momentu svarsčiau, kad norėčiau daugiau prasmingos veiklos savo gyvenime. Visiškai netikėtai internete pamačiau skelbimą apie savanorystės projektą „Draugų kalendorius“. Ir supratau, jog būtent to man tuo metu trūko gyvenime.“

Onkologijos sritis Kristinos neišgąsdino, o kaip tik pasirodė artima, nes vėžiu sirgo merginos mama. Ji pripažįsta, kad tam tikrų baimių savanoriaujant vis tik yra, tarkim, kiekvieną kartą lankant pacientus yra šiek tiek nežinomybės.

„Iš dalies dėl asmeninės patirties buvo kilę ir nerealių baimių, pavyzdžiui, kad prie manęs numirs pacientas, bet greitai suvokiau, kad ši baimė yra visiškai absurdiška. Žinoma, buvo ir kitokių baimių – kaip reaguos pacientai, ar priims, ar pati tinkamai sureaguosiu į pacientų jausmus. Bendravimui su pacientais padėjo pasiruošti savanorių apmokymai. Taip pat labai padeda pasidalinimai savo jausmais, abejonėmis su kitais savanoriais“,  – pasakoja savanorė.

Kristina dažniausiai lanko pacientus ligoninėje ir teikia jiems reikalingą pagalbą – pabendrauja, nuperka reikiamų produktų, apkerpa. Ji prisideda ir prie kitų onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ veiklų bei renginių, pavyzdžiui, kvietė žmones tapti kaulų čiulpų donorais, padėjo ruošti kalėdinius bei velykinius sveikinimus pacientams.

Jau daugiau nei metus bendraudama su sunka liga sergančiaisiais, Kristina tvirtina, jog jie nesiskiria nuo kitų žmonių: „Su tuo pačiu žmogumi kartais gali būti sudėtingiau bendrauti, kartais lengviau, priklausomai nuo žmogaus savijautos, nuotaikos. Tiesiog svarbu neturėti tokio nusiteikimo, kad jeigu žmogus serga vėžiu, tai jis yra pasmerktas. Toks požiūris apsunkina bendravimą.

Pacientai dalinasi pačiais įvairiausiai dalykais. Kai kurie pasakoja apie savo ligos patirtį, kiti papasakoja apie savo gyvenimą, kaip jį nugyveno, ką patyrė, kuo jie gyvenime džiaugiasi, treti pasakoja apie įvairius įdomius faktus. Jeigu nuoširdžiai klausaisi, kiekvienas pasakojimas yra įdomus.“

Viena iš „Drąsos ambasadorių“, savanorė Kristina, sunkios ligos diagnozę sužinojusiam žmogui pirmiausia linki būti.. drąsiam: „Palinkėčiau drąsos pripažinti ligą. Svarbu, kad žmogus neignoruotų ligos, o pripažintų ją ir pradėtų gydymą. Stiprybės ir ištvermės, nes jos tikrai prireikia sunkesniais gydymo etapais. Optimizmo ir tikėjimo, kad bus geriau.“