Ievos ISTORIJA

Su kraujo vėžiu Ieva susidūrė prieš devynerius metus, kuomet lėtinė mieloleukemija buvo nustatyta jos vyrui. Tuo metu neseniai šeimą sukūrusiai porai buvo po 29–erius metus. Moteris pasakoja, jog vyras sveikata nesiskundė, tad įtarimų apie ligą nebuvo.

„Vasarą ant vyro kūno atsirado mėlynių. Nieko blogo neįtarėme, tačiau poliklinikoje atlikus kraujo tyrimus išgirdome, kad vyras greičiausiai serga kraujo liga. Kraujo rodikliai buvo labai prasti, iškart gavome siuntimą pas hematologus. Jau netrukus sužinojome, jog vyras serga lėtine mieloleukemija, kraujo vėžio forma, kai atsiradusios piktybinės ląstelės besidaugindamos pamažu užgožia normalią kraujodarą“, –  prisiminė ji.

Gydymas buvo ilgas ir sudėtingas, šeimai teko sutelkti visas jėgas, tačiau Ieva sako, jog nešvaisčiusi laiko galvodama, kodėl taip atsitiko.

„Liga buvo netikėta, tarsi kaip perkūnas iš giedro dangaus, bet niekada neklausiau: „Kodėl man?“ Manau, jog kiekvienas turime eiti mums skirtu keliu, o kliūtis arba įveiki arba pasiduoti. Sužinoję apie ligą, mes pasirinkome suremti pečius ir drauge įveikti skirtus išbandymus.

Iš prigimties esu optimistė, stipri, tačiau galiu pripažinti, jog duobių tikrai buvo ir ne kartą mano vyras ramino mane. Visą gyvenimą jis yra stiprus mano ramstis ir jo guosti nereikėjo. Bet taip jau yra gyvenime, sunkumų būna, išsiverki, keliesi, eini toliau. Pradedi labiau džiaugtis mažais dalykais, atsiranda suvokimas, kas yra tikra problema, o kas tik smulkmenos“, – kalbėjo Ieva.

Susirgus vyrui, susitelkė visi poros artimieji ir, anot Ievos, tai buvo labai didelė pagalba. „Šeima gražiai susibūrė, darniai veikė jų logistika. Sesuo ir mama rūpinosi mano dukra iš pirmos santuokos, ji tuo metu buvo trečiokė. Vyro tėvai, brolis atveždavo naminio maisto, skalbdavo drabužius. Atvažiuodavo draugų, po langais stovėdavo, mojuodavo. Nesijautėme vieni – tai teikė stiprybės. Šeimos palaikymas labai svarbus ir reikalingas.

Mano namai tuo metu buvo ten, kur buvo mano vyras. Nesureikšminau to, kad gyvenu ligoninėje. Jaučiausi gerai, nes mylimas žmogus buvo šalia. Pamėginau vieną naktį nakvoti namie, tačiau nepavyko. Jausdavausi rami tik tada, kai jį matydavau, šnekėdavomės, skaitydavome. Stengėmės kiekvieną minutę praleisti kartu.

Artimųjų dėka, turėjau visas sąlygas būti su vyru ligoninėje. Kai daug padedančių rankų, tai ir sunkumo nejauti, tik reikia leisti padėti.“

Moteris sako yra nepaprastai dėkinga medikams: „Lenkiu galvą prieš gydytojus. Gaila, kad, atsitikus kokiam nors liūdnam atvejui, nurašoma visa medikų bendruomenė. Iš savo patirties galiu pasakyti, jog onkohematologai daro stebuklus. Jei yra bent vienas procentas padėti pacientui, jie kabinasi į tą procentą ir nenuleidžia rankų.

Manau, jog ir pacientai bei jų artimieji turi labiau pasitikėti gydytojais, nebandyti savigydos metodų. Norint įveikti sunkią ligą, būtina sutelkti jėgas ir drauge kovoti.“

SUSISIEKITE SU Ieva

SUSISIEKITE SU Ieva