Agnės ISTORIJA

Apie kaulų čiulpų donorystės svarbą ir dažniausius jos mitus Agnė kantriai gali pasakoti kiekvienam – draugui, kolegai ar visai nepažįstamam žmogui, priėjusiam prie informacinės kampanijos „Būk geras“ stendo. Ji nevengia prisipažinti, jog ir pati prieš septynerius metus tokio žodžių junginio – kaulų čiulpų donorystė – nežinojo, o donorystės procedūra atrodė bauginanti: „Apie tai nežinojau visiškai nieko iki tol, kol kraujo vėžiu susirgo mano sesė. Netrukus paaiškėjo, jog jai bus reikalinga kaulų čiulpų transplantacija.“

Sesės liga paskatino Agnę plačiau pasidomėti kaulų čiulpų donoryste – kaip ji vyksta, kokia procedūra laukia, jei esi tinkamas būti donoru, kiek lietuvių jau užsiregistravę: „Kuo daugiau į tai gilinausi, tuo paprasčiau viskas atrodė. Pradėjusi pasakoti apie kaulų čiulpų donorystę draugams, supratau, jog informacijos apie tai tikrai trūksta ir ne man vienai – daugelis nežinojo apie galimybę išgelbėti gyvybę, tampant kaulų čiulpų donoru, ar to, jog užsiregistruoti yra visiškai paprasta, o pati donorystė nėra skausminga ir nekenkia žmogaus organizmui.“

Supratusi donorystės svarbą, Agnė įsitraukė į kaulų čiulpų donorystę skatinančios iniciatyvos „Būk geras“ veiklą ir  dalijasi savo patirtimi, prisidėdama prie renginių, skatindama žmones registruotis į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, suteikdama reikalingą informaciją ir atsakydama į jiems kylančius klausimus.

Agnė jau devynerius metus yra ir kraujo donorė. Iš pradžių moteris kraujo duodavo nereguliariai, progai pasitaikius, o susirgus sesei suvokė kraujo donorystės problematiką bei prasmę.

„Būdama ligoninėje, mačiau kiek kraujo reikia mano sesei, kitiems pacientams – per dieną gali sulašinti maišiuką trombocitų ir maišiuką eritrocitų. Tada supratau, jog, jei aš duodu vieną maišiuką per pusę metų, tai sergančiajam tėra vienos dienos norma ir, vadinasi, kraujo donorų reikia labai daug. Dabar kraujo duodu reguliariai, po donacijų jaučiuosi puikiai, niekuomet nebuvo bloga ar silpna, mano aukštas hemoglobinas, tad kodėl gi nesidalinti? Nuolat skatinu ir savo draugus bei visus kitus tą daryti“, – atvirauja savanorė.

Agnė pasakoja, jog savanoriaudama ji nuolat mokosi: „Visų pirma, savanorystė ugdo mano kantrybę. Kai kurie dalykai užtrunka daug ilgiau nei aš norėčiau. Mokausi laukti, neskubėti, džiaugtis mažais pasiekimais. Savanorystė man leidžia nuolat pažinti naujus žmones, iš jų aš mokausi, įgaunu naujų patirčių, bendraujant gimsta naujos mintys. Savanoriavimas suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, nes kartais neįmanomi dalykai tampa įmanomais, kai tikėjimas yra didelis ir aplinkiniai žmonės užsikrečia tavo idėja. Tai suteikia ir daug džiaugsmo.

Savanorystė sustiprino mano vertybes. Visa ši veikla dar kartą įrodo, kad svarbiausia yra žmogus ir jo gyvenimas. Turėtume džiaugtis kiekviena diena, būti laimingi čia ir dabar, o ne bandyti kopti kuo aukštesniais karjeros laiptais, uždirbti vis daugiau pinigų, nes niekada nežinai kaip bus rytoj. Žinau, lengviau pasakyti, nei padaryti, tačiau juk tai gali būti tikslas, kurio siekiame eidami nors ir mažais žingsniais į priekį.“

Sunkiu gyvenimo tarpsniu šalia sesers buvusi Agnė, sako, jog nors ir kaip banaliai tai skambėtų, žmogui, kuriam diagnozuota onkologinė liga palinkėtų neprarasti optimizmo: „Net ir didelėje tamsoje gali žybtelėti maža žvaigždelė ar iš po debesų išnirti saulė. Tikėjimas savimi, mus supančiais žmonėmis, mokslo pažanga yra be galo svarbu bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje, taip pat ir susirgus onkologine liga.

Ir dar palinkėčiau labai racionaliai vertinti gaunamą informaciją, nepasiduoti seniems prietarams, netikėti kaimyninės palatos patirtimi. Kiekvienas atvejis – individualus, tad geriausiai apie gydymą, ligos eigą gali papasakoti gydytojai, o ne internete rašantys žiniuoniai.“