Skirmantės ISTORIJA

Gydytoją hematologę Skirmantę hematologija įtraukė dar pirmaisiais studijų metais. Šioje srityje susipina patologija, genetika, imunologija, infektologija, laboratorinė medicina ir farmakologija, o supratus sudėtingus žmogaus organizme vykstančius procesus atsiranda galimybė juos koreguoti ir gydyti ligas.

Tačiau labiausiai ją hematologijoje išlaikė nuolatinė pažanga.

„Per pastarąjį dešimtmetį mačiau, kaip kraujo ligų gydymas iš esmės pasikeitė – atsirado tikslinė terapija, ląstelinė terapija, imunoterapija. Tai sritis, kurioje mokaisi visą gyvenimą, ir kiekvienas naujas atradimas laboratorijoje po kelerių metų tampa realia viltimi konkrečiam pacientui“, – pasakojo gydytoja.

Būtent pacientai ir galimybė kartu su jais pamatyti šios pažangos rezultatą yra viena didžiausių Skirmantės profesijos prasmių.

„Labiausiai įkvepia matyti, kaip žmogus, atėjęs pas mane išsigandęs, pamažu nurimsta, atranda viltį, supranta, kad yra komanda, pasiryžusi jam padėti ir padaryti viską, kas įmanoma. Labai džiugina matyti, kai šios pastangos leidžia žmogui grįžti į gyvenimą – į darbą, į šeimą, į kasdienius džiaugsmus, kurie ligos akivaizdoje atrodė neįsivaizduojami.“

Tačiau gydytojo darbas reiškia ir buvimą šalia tada, kai žmogaus gyvenimas per vieną pokalbį pasikeičia iš esmės. Skirmantė neslepia – pranešti ligos diagnozę nėra lengva ir pačiam gydytojui.

„Gal ne baisu, o greičiau skaudu ir jautru būti toje akimirkoje, kai tenka pranešti apie ligą. Visgi ramiai ir užtikrintai man padeda likti sukauptos žinios, patirtis, supratimas, kad turime galimybių padėti. Tai norisi perduoti ir pacientui – kad išgirstų, jog, nepaisant gąsdinančios diagnozės, vilties tikrai yra.“

Per darbo metus ji išmoko, kad nerimas dėl paciento ir gebėjimas profesionaliai veikti vienas kitam neprieštarauja.

„Baimė ir profesionalumas nėra priešingybės – galiu jausti nerimą dėl paciento ir kartu ramiai priimti sprendimus, siekdama kuo greičiau sukontroliuoti ligą ir palengvinti jo savijautą.“

Gydymo kelyje, gydytojos įsitikinimu, žmogui labai svarbu būti matomam ne vien kaip diagnozei.

„Manau, svarbiausia – pojūtis, kad tave išgirdo, kad gali užduoti bet kokį, net „kvailą“ klausimą ir gausi sąžiningą atsakymą, o ne nutylėjimą. Būti matomam kaip žmogui, o ne tik kaip diagnozei.“

Todėl žmogui, kuris kraujo ligos diagnozę išgirdo ką tik, ji pirmiausia primintų tris dalykus: „Diagnozė šiandien nebereiškia to, ką reiškė prieš dešimtmetį. Daugelis kraujo ligų, kurios kadaise buvo laikomos beveik nepagydomomis, šiandien sėkmingai gydomos, o kai kurios – net išgydomos. Nereikia visos naštos nešti vienam – aplink yra komanda, kuri žino, ką daryti, ir artimieji, kurie nori padėti. Ir dar svarbu leisti sau eiti žingsnis po žingsnio. Nereikia iš karto suprasti ar priimti visko – užtenka susitvarkyti su šiandiena.“

Tokį pat svarbų vaidmenį šiame kelyje turi šeima ir artimieji. Jiems, pasak gydytojos, nebūtina turėti atsakymų ar sprendimų.

„Pacientui dažniausiai reikia tiesiog žmogaus, kuris išklausys, nebūtinai patars. Visada skatinu pacientus į konsultaciją ateiti kartu su jiems artimu žmogumi – vienam viską išgirsti ir prisiminti būna tikrai sunku. Tikrai geriau paklausti du kartus, nei likti su neaiškumu.“

Paklausta apie labiausiai įsiminusias istorijas, Skirmantė pasakoja apie pacientę, kurios liga buvo itin agresyvi. Nepadėjo nei pirmasis, nei antrasis, nei trečiasis gydymas

„Galiausiai, pritaikius CAR-T terapiją, pacientė pasveiko – ir dabar siunčia nuotraukas, kaip kopia į kalnus, keliauja dviračiu ar planuoja gausesnę šeimą.“

Tačiau gydytojos atmintyje išlieka ne vien pasveikimo istorijos. Ne mažiau stipriai paliečia ir žmonės, kuriems medicina nebegali pasiūlyti galimybės ligą įveikti.

„Sujaudina, kaip kai kurie pacientai ir jų šeimos geba susitaikyti ir, nepaisant didžiulio skausmo, kurį kartu su jais jaučiame ir mes, išgyventi likusias akimirkas su didele šiluma ir meile. Kone kasdien darbe susiduriu su tokiu žmogiškumu, kuris nepalieka abejingo.“
Būtent darbas su pacientais pakeitė ir pačios Skirmantės santykį su gyvenimu.

„Išmokau, kad drąsa ir baimė gali egzistuoti tuo pačiu metu – kad galima bijoti ir vis tiek eiti į priekį. Išmokau nesureikšminti dalykų, kurie iš tiesų nesvarbūs, ir vertinti smulkmenas – pokalbį su artimu žmogumi, rytą be skausmo, galimybę dirbti ir tiesiog išeiti pasivaikščioti. Pacientai mane moko kantrybės ir dėkingumo kur kas dažniau, nei aš juos – ko nors medicininio.“

Todėl drąsa jai nėra baimės nebuvimas.

„Drąsa – tai sprendimas eiti į priekį net tada, kai baisu ir neaišku, kas laukia. Tai kiekvienas pacientas, kuris žengia pro mano kabineto duris, kuris ateina į kitą chemoterapijos ciklą, nors žino, kaip bus sunku. Tai šeima, kuri kasdien randa jėgų būti šalia.
Ir, manau, tai ir mūsų, gydytojų, kasdienybė – priimti sprendimus neturint visų atsakymų, bet visada renkantis pusę, kurioje yra vilties, ir širdyje tikintis, kad tai geriausia, ką dėl šio žmogaus šiandien galime padaryti.“