Valentino ISTORIJA

Prieš kelis metus savanoriauti pradėjęs 42 metų Valentinas šiandien užsukęs į ligoninę tik atiduoti knygučių, gali ten praleisti ir kelias valandas. VUL Santaros klinikose onkohematologinėmis ligomis sergančius pacientus lankantis verslininkas su jais bendrauja, išklauso, kartais tiesiog pabūna šalia, jiems skaito, vykdo įvairius pacientų prašymus, pavyzdžiui, nupirkti reikiamų prekių, palydėti iki tam tikros vietos, nukirpti plaukus, taip pat padeda organizuoti renginius ligoninėje bei juose dalyvauti kviečia sergančiuosius.

„Esu savo asmenyje dar labai jaunas, smalsus, norintis daug žinoti, dirbu leidybos, žiniasklaidos srityje. Mano pomėgiai yra ekstremalus sportas, greiti automobiliai bei visų tipų motociklai – ypač vandens ir t.t. Nuolat keliu sau naujus iššūkius, vienas tokių – visą žiemą maudytis eketėje. Patinka fotografija, skaitau įvairią literatūrą, o paskutiniu laikotarpiu labiau mėgstu dvasinę literatūrą, bet ne religinę (tarp jų yra skirtumas), nors nieko prieš ją neturiu. Mane domina būtent dvasinė literatūra – apie žmogaus vidinę inžineriją“, – apie save pasakojo Valentinas.

Žmogaus psichologija ir vidiniu pasauliu besidomintis vyras prisimena tąkart galvojęs apie naudą visuomenei, kai akys užkliuvo už VUL Santaros klinikų ir asociacijos „Kraujas“ skelbto kvietimo savanoriauti onkologijos srityje.

„Tai yra mano pirmoji savanorystė. Pasirinkau savanorystę onkologijos srityje todėl, kad, kaip ir minėjau, jau ilgą laiką domiuosi žmogaus vidine inžinerija, kuri, manau, turi nemažai sąsajų ir su įvairiomis ligomis. Taip pat, norėjau pabendrauti akis į akį su žmonėmis, kurie susiduria su sunkiomis ligomis ir jiems kuo nors padėti gijimo procese.

Mane savanorystė žavi tuo, jog jos dėka gali sužinoti daug svarbių dalykų, į kuriuos paprastai nekreipi dėmesio, bet jie yra labai svarbūs. Be to, tai suteikia galimybę betarpiškai bendrauti su pacientais.

Savanorystė leidžia daug pamatyti. Kai iš arti pamatai sunkiomis ligomis sergančius žmones, nori nenori pamąstai ir pamatai, kaip viskas trapu, ir kartais tos gyvenimo problemos, kurios buvo kažkada reikšmingos, po to atrodo tokios mažareikšmės“, – sakė jis.

Valentinas prisimena savanorystės pradžią, kuri jo neišgąsdino, bet viskas buvo nauja, tad prireikė kelių vizitų į ligoninę „apsišlifuoti“ šviežiame savanorio amplua. Vyro manymu, pasiruošti realiai savanorystės patirčiai itin padėjo penkias savaites trukę mokymai su psichologais, medicinos personalu.

„Galiu lengvai sugriauti mitą, kad sunku bendrauti su onkologinėmis ligomis sergančiais pacientais. Taip tikrai nėra. Jie – tokie patys žmonės, kaip ir tie, už ligoninės sienų, daugelis tikrai mielai bendrauja ir to bendravimo nori. Vis tik, mano nuomone, labai svarbu, kad prieš tai savanoris būtų apmokytas, kas ir yra daroma specialiuose mokymuose, kuriuose norinčiam savanoriauti yra suteikiama aukso vertės žinių, padedančių tada, kai atsiduri palatoje“, – atvirauja savanoris.

Valentinui tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis – skiriasi ne tik diagnozės ar amžius, bet ir gydymo etapai, patiriamos emocijos ar nusiteikimas. Dar savanorių mokymuose sužinojęs, jog sergantiesiems svarbu suteikti emocinę pagalbą, bet būtina išvengti pamokymų, patarimų dalinimo, pamokslavimo, lankydamas pacientus VUL Santaros klinikose, Valentinas įsitikino, jog daugeliu atveju svarbiausia yra išklausyti, leisti žmogui išsipasakoti ir užtenka pabūti šalia. Tokia patirtis, pasak vyro, padeda ir jo paties asmenybei augti.

Per kelių metų savanorystės patirtį, Valentinui teko patirti ir juokingų, ir įdomių nutikimų.

„Sykį buvo prašymas aplankyti pacientą, tik per klaidą buvo nurodyta klaidinga palata, bet ji atitiko aukštą. Nors skyriuje tokios nebuvo, aš, kaip atkaklus savanoris, sunkiai, su to ligoninės aukšto personalu radau tokią palatą. Ir, štai, pasibeldžiu ir stoviu prieš pacientą. Palata dvivietė, pacientas vienas. Pradedu bendrauti. Man pasako, kad kitą pacientą perkėlė kažkur ar išrašė. Kadangi likęs pacientas ką tik paguldytas, daugiau nieko negali pasakyti. Pamaniau, kad pavėlavau, tad pradėjau bendrauti su pastaruoju. Papasakojau, kas toks esu, apie savanorystę, kuria labai domėjosi ir sakė, kad niekada nėra girdėjęs apie tai, bet labai dėkojo, kad esame ir yra tokių žmonių, kurie tuo užsiima. Pacientas gerai jautėsi ir ką tik buvo paguldytas, tad kiek pabendravęs, atsisveikinau, palinkėjęs jam sveikatos. Išėjus iš palatos vis neapleido jausmas, kad kažkas ne taip, o išėjus iš skyriaus pasukau galvą į viršų – pamačiau virš durų užrašą ir supratau, kad papuoliau išvis ne į tą skyrių, kuris neturi nieko bendro su mūsų lankomais onkologiniais pacientais!“ – vieną tokių istorijų pasakojo vyras.