Laimos ISTORIJA

Limfomos diagnozę Laima išgirdo prieš aštuonerius metus, būdama 23 metų. Teisės srityje dirbanti moteris pasakojo, jog didžiausias jos pomėgis yra muzika, su kuria susijusi ir dabartinė didžiausia svajonė. Muzikos ji neapleido ir gydymo metu – jei tik jėgos ir sveikata leisdavo, giedodavo gospel chore. Pašnekovė šiuo metu mokosi groti bosine gitara, prieš kelis metus pradėjo šokti lindyhopą ir balboa šokius. Ji atviravo, jog ją domina ir daugiau drąsos reikalaujančios veiklos – skraidymas parasparniu, važiavimas kartingais ar motociklu.

Nors nuo diagnozės praėjo nemažai laiko ir nauji žmonės net neįtartų, jog Laima sirgo onkologine liga, noras apie tai kalbėti dar nedingo: „Ne dėl to, kad tai mano istorijos dalis, bet dėl to, kad būtų laužoma tyla, supanti vėžį. Tyla ir baimė – turbūt vieni iš sunkiausių dalykų, kuriuos pačiai teko ištverti gydantis. Tad jeigu tik tai, kad aš dalinuosi, padės nors vienam žmogui sumažinti šį išbandymą, labai džiaugsiuosi. Dabar mūsų visų aplinkoje tikrai nemažai sergančiųjų įvairaus tipo vėžiniais susirgimais. Kelis kartus žmonės, žinodami, jog turėjau reikalų su šia liga, išdrįso su manimi pasikalbėti apie savo ar savo artimųjų patirtis. Vienu atveju esu sulaukusi padėkos, kad dalinuosi, nes tas konkretus žmogus pirmą kartą susidūrė su asmeniu, įveikusiu onkologinę ligą – tai atnešė vilties. Manau, kad labai svarbu, jog tiek sergantieji, tiek jų artimieji nesijaustų vieniši, kad turėtų su kuo, jei ne pasidalinti našta, tai bent pasikalbėti. Dar svarbiau, kad mes, kaip visuomenė, išmoktume bent truputį mažiau bijoti ligos ir žmogaus, kuriam skauda ar yra sunku.“

Daugiausiai stiprybės sužinojus apie ligą Laimai teikė šeima ir artimieji, kurie ne tik palaikė, rūpinosi, bet ir vežiojo visur, pabūdavo kartu, reiškė meilę kaip galėjo, kad ir mažiausiais dalykais.

„Taip pat esu dėkinga draugams, kurie rodė, kad nesu viena ir atskirta nuo pasaulio, tikėjimui ir žmonėms, net ir nepažįstamiems, kurie už mane meldėsi ligos metu. Nors ligoninėje viso gydymo metu pragulėjau tik tris ar keturias dienas, palatoje radau draugę, kurią lankydavau, kai tik būdavau Santariškėse. Ryšį palaikome iki šiol.

Nuostabu buvo, kad gydymo metu mano gyvenime atsirado du žmonės, kurie, sužinoję, kad sergu, pasidalino savo patirtimis su onkologinėmis ligomis. Džiaugiausi ir supratingumu universitete – galvojau pasiimti akademines atostogas, tačiau vienas vadovų patarė to nedaryti ir sudarė sąlygas pabaigti mokslus. Tad dar chemoterapijos metu sugebėjau tiek apsiginti magistrinį, tiek išsilaikyti valstybinius egzaminus ir gauti atestatą. Po chemoterapijos atsirado papildomas akstinas – gavau darbo pasiūlymą ir dar iki švitinimo pradėjau dirbti“, – pasakojo ji.

Moteris nuo pat pradžių visiškai pasitikėjo gydytojais, žinojo, jog papuolė „į geras rankas“, todėl baimės dėl paties gydymo eigos nebuvo: „Stengiausi per daug neieškoti informacijos, kad nesigąsdinčiau. Tačiau tiek pačioje pradžioje, tiek ir vėliau vienas iš sunkiausių dalykų buvo guosti, kai sužinojusiojo akyse pamatydavau išgąstį ar nežinią, kaip elgtis su manimi ir mano diagnoze. Dabar suprantu, kaip klydau, kad norėdama gebėti raminti kitus, įsiteigiau pati sau, kad man teko lengviausias vėžys, tad nėra ko čia skųstis ir panikuoti. Tad jei galėčiau sau nusiųsti į praeitį kokį nors patarimą, būtinai patarčiau pasiieškoti psichologinės pagalbos ar savitarpio pagalbos grupės, kuri padėtų ir primintų savus poreikius, norus ir baimes, padėtų juos išsakyti tiek sau, tiek ir aplinkiniams. Taip pat psichologinę pagalbą pasiūlyčiau ir visiems artimiesiems – jos tikrai reikia tiek jiems patiems, tiek ieškant būdų kaip bendrauti ar padėti sergančiam artimajam.“

Liga jai suteikė galimybę įsivertinti, kas jai gyvenime yra tikrai svarbu, o kas tik antraeiliai dalykai.

„Labai puikiai visu kūnu pajutau, kad teturiu vieną gyvenimą ir kad jis yra per brangus bijoti ko nors ar daryti kažką, ko labai nenoriu. Žinoma, pasveikus vėl viskas apsilygina, kartkartėmis apsiverčia aukštyn kojomis, bet ta patirtis primena apie save ir laikas nuo laiko priverčia pasitikrinti, ar tikrai darau tai, kas yra man svarbu, brangu ir prasminga.

Ši patirtis išmokė nebijoti kalbėti apie ligą, skausmą, sunkumus, išmokti išgirsti kitą, apie tai kalbantį. Anksčiau labai vengdavau šių sunkesnių temų, o ir rimčiau sergančių mano aplinkoje nebuvo. Bet dabar, kai sergančiųjų onkologinėmis ligomis pasitaiko kone kiekvieno artimųjų rate, jaučiu, kad ši išsinešta drąsa kalbėti yra vertinga ne tik man.

Iš juokingesnių (per juodojo humoro perspektyvą) atradimų – skonis ir grožis. Kadangi po švitinimo porai savaičių skonio receptoriai neveikė taip, kaip turėtų, labai įvertinau dovaną jausti valgomo maisto skonį! Taip pat atradau, kad man be galo tinka tiek plika galva, tiek trumpi plaukai, atradau trumpus sijonus, didelius auskarus, skaras, kosmetiką – viską, kas padeda jaustis gražiai. Supratau, kad sergančiai moteriai tai yra be galo svarbu. Dar du dalykai, kurie pasikeitė po ligos, nors tam ir prireikė laiko: pradėjau rūpintis savo psichine ir emocine sveikata bei žymiai daugiau judėti. Turbūt būtų galima apibendrinti, kad nors liga kaip ir palietė tik kūną, bet po jos pradėjau mokytis mylėti save ir rūpintis visa savimi! Taip pat vienas iš didžiausių dalykų, ko išmokau ir stengiuosi nepamiršti – kiek mažai laiko čia turiu ir kaip svarbu mylėti savo artimuosius ir aplinkinius“, – kalbėjo moteris.

Laima atviravo, jog pasveikusi pasinėrė į veiklas, apie kurias anksčiau nedrįso net pasvajoti: „Naujos veiklos prasidėjo ne iškart po ligos, bet tada, kai po kiek laiko susivokiau, jog reikėtų pasirūpinti savo vidumi, kuris po ligos šlubavo. Vos tik tą pradėjau daryti, iš karto pasipylė nauji pomėgiai, apie kuriuos pagalvodavau, bet net nedrįsdavau pasvajoti. Pradėjau šokti ir nebeketinu sustoti, įgyvendinau savo svajonę pasimokyti solo dainavimo. Pernai susivokiau, kad be galo noriu groti bosine gitara ir jau tą pamažu darau. O šiemet į mano gyvenimą pilna koja atėjo ir sportas. Daugelio iš šių dalykų turbūt iki tol nebūčiau sau leidusi, bet suvokimas, kad teturi vieną gyvenimą, ir dingusi baimė padeda.“

SUSISIEKITE SU Laima

SUSISIEKITE SU Laima