Irenos ISTORIJA

Kraujo vėžys Irenai buvo diagnozuotas prieš septynerius metus. Tąsyk ji profilaktiškai pasidarė kraujo tyrimą, kuris parodė žemą hemoglobiną ir sumažėjusį geležies kiekį. Gavus prastus tyrimo rezultatus, ji buvo išsiųsta į VUL Santaros klinikas gydytojo hematologo konsultacijai, kur 2010 m. gruodžio mėnesį buvo diagnozuota mielominė liga. Moters laukė sunkus gydymas – chemoterapija, vaistai, buvo atliktos dvi kaulų čiulpų transplantacijos. Liga Irenai atsinaujo tris kartus, tačiau ji sugebėjo išlikti pozityvi, domisi savo liga ir pažangiais gydymo būdais.

„Diagnozavus ligą labiausiai padėjo šeima ir draugai, jų rūpestis. Tačiau paramos sulaukiau ir iš buvusių darbdavių ir net iš visai svetimų žmonių. Taip pat labai padėjo šeimos gydytoja ir Santaros klinikų medikai, jų atviras, informatyvus bendravimas, žmogiškas supratimas.

Sužinojus diagnozę, pradėjus gydymą užklumpa daug informacijos, emocijų, nerimo, todėl žmogui, kuris visai neseniai sužinojo diagnozę labiausiai patarčiau klausyti gydytojų, o ne visokiausių patarimų iš žmonių, kurie iš esmės nieko nežino apie šią ligą, nes kiekvienas atvejis yra unikalus, ir vienam žmogui skirtas gydymas netinka kitam ir panašiai. Be to, skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į gydymą, todėl kitų žmonių įvairūs pasakojimai bereikalingai trikdo. Svarbiausia laikytis gydytojų nurodymų, nebijoti klausti to, kas rūpi, kelia nerimą, nebijoti skambinti ar kitaip kreiptis į gydytoją. Taip pat svarbu, kad, jeigu yra galimybė, visuomet lydėtų kitas žmogus, artimasis ar draugas, kadangi jis be emocijų padės fiksuoti gydytojų nurodymus, galbūt galės juos užsirašyti, ypač kalbant apie vaistų vartojimą“, – atvirauja ji.

Irena pasakoja, jog onkologinės ligos patirtis suteikė galimybę į gyvenimą pažvelgti kitaip: „Iš esmės liga apverčia visą gyvenimą. Lengviau priimi sprendimus, kuriuos anksčiau bijojai priimti. Į viską žiūri paprasčiau, nereaguoji į įvairias smulkmenas, kurios tavęs neliečia. Neeikvoji energijos ten, kur jos nereikia.

Liga daug ką pakeitė. Daugiau dėmesio skiriu maloniems dalykams, užsiimu tuo, kas džiugina ir teikia malonumą. Pagaliau išmokau plaukti, ko visuomet bijojau. Pamėginau vairuoti automobilį, nusipirkau dviratį, daugiau laiko skiriu bendravimui su draugais ir maloniais žmonėmis.

Stengiuosi skirti daugiau laiko bet kokiai teigiamų emocijų suteikiančiai veiklai. Tai ir mezgimas, ir siuvimas, ir grybavimas, ir piešimas. Net ir žolės pjovimas ar kiemo šlavimas tampa maloniu dalykų, kai gerai jaučiuosi.“

Net ir užklupus sunkiomis akimirkomis, Irena ragina nenustoti svajoti.

„Visuomet sakau, kad pats geriausias dalykas yra svajonė. Tad labai svarbu svajoti, nes svajonės veda į priekį“, – šypsosi moteris.