Ilmos ISTORIJA

Nuo 1995 m. VUL Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre dirbanti Dienos stacionaro skyriaus vedėja, gydytoja hematologė Ilma Tavorienė sako, jog net ir ilgametė patirtis nepadeda priprasti prie pranešamų ligų diagnozių.

„Negaliu sakyti, jog diagnozę priimu kaip savo ligą ar kaip artimojo, tačiau visada su pacientu išgyvenu tai iš naujo. Nelengva, jog turi pasakyti žmogui blogą žinią, o tą vis tiek privalai padaryti. Niekada neišleidžiu ligonio vien tik pasakiusi, jog Jums nustatyta kraujo liga, stengiuosi pasakyti ir gerą žinią – apie gydymo galimybes. Kitu atveju, žmogus kelias dienas nerimaus, blaškysis galvodamas, ar jis galės gydytis, kas su juo bus toliau“, – pasakoja gydytoja.

Hematologijos specialybė tuomet dar studentę I. Tavorienę sužavėjo tuo, jog konkrečiuose skaičiuose slypi paslaptys, parodančios kraujo susirgimus. Tuo metu kraujo ligos buvo labai retos ir mokslų šioje srityje nebuvo daug: „Man atrodė iššūkis, jog konkrečiame skaičiuje gali slypėti ligos. Kitas ligas diagnozuojant tu gali kažką pamatyti, apčiuopti, atlikti vizualinį tyrimą ar išgirsti, o hematologijoje dalis ligų slypi vien tik skaičiuose.“

Daugybės pacientų sėkmės istorijas prisimenančiai gydytojai teko pabūti ir kitoje barikadų pusėję, kuomet limfoma buvo nustatyta jos artimajam. Šis atvejis I. Tavorienei labai įstrigo į atmintį, kadangi teko stebėti, kaip buvo nustatyta liga, kaip reaguojama į diagnozę ir į viską pažvelgti iš kitos perspektyvos.

„Tai buvo aktyvi, už mane jaunesnė moteris, auginusi du mažus vaikus. Ji nenorėjo gydytis pas jokį kitą specialistą, todėl dalyvavau visame procese: nuo diagnozės nustatymo, gydymo skyrimo iki remisijos. Mačiau, kaip žmogus elgiasi namuose, kaip stengiasi nuslėpti nuo vaikų savo ligą. Džiaugėmės, kai ligą išsigydė ir viskas buvo gerai, o po trejų metų buvo atkrytis ir teko daryti naują chemoterapiją – vėl užplūdo naujos emocijos, reakcijos, nauji išgyvenimai ir didesnė baimė, ligai pasikartojus. Šiandien, po gydymo ir autologinės transplantacijos, rezultatai geri. Tarp mūsų yra tarsi tokia paslaptis, lydima jos dėkingumo, jog aš jai daug padėjau, o aš džiaugiuosi matydama ją sveiką ir viliuosi, jog taip bus visą laiką.

Ši patirtis suteikė galimybę viską pamatyti iš paciento, jo artimojo pusės – reakcija gydytojo kabinete ir tuomet, kai žmogus iš jo išeina, grįžta į namus, tikrai skiriasi“, – atvirauja I. Tavorienė.

Gydytojai visuomet džiugu pamatyti pasveikusius pacientus, sutikti juos su šeima, stebėti, kaip auga jų vaikai: „Būtent tie pasveikę pacientai suteikia stiprybės ir atsvarą naujai sakomoms diagnozėms. Taip pat, mane įkvepia žinojimas, jog situacijoje, kuri žmogų sukrėtė, sukėlė šoką ir nežinią, kas su juo bus, tu jam gali padėti ir turi ką pasiūlyti. Žinoma, negali užtikrinti gydymo sėkmės, negali žinoti, ar pacientas visiškai pasveiks, tačiau tu turi jam ką pasiūlyti, žinai, kaip gydyti ir gali suteikti viltį – o tai jau yra daug. Šiame darbe tai tikrai motyvuoja.“

Specialistės manymu, pradėjus gydymą svarbiausia yra nesiblaškyti ir pasitikėti: „Pirmiausia, reikia pasitikėti gydytoju kaip specialistu ir vykdyti jo nurodymus, kadangi nukrypimai neretai būna lemtingi. Neverta blaškytis ieškant informacijos apie ligą, kadangi skirtinguose šaltiniuose liga aprašoma kitaip. Patarčiau pasitikėti artimaisiais kaip pagalbininkais ir tuo, jog jie tiki gydymo sėkmė. Žinoma, ir pačiam sergančiajam svarbu tikėti savo sėkme.“

Paciento artimiesiems I. Tavorienė patartų nebūti kategoriškais ir įkyriems: „Kategoriškai nepirškite savo nuomonės ypač, kai reikia dėl kažko apsispręsti. Pacientui galima tik patarti, tačiau būtinai prieš tai pasitarus su gydytoju – tam, kad patarimas būtų teisingas, reikia žinoti, kokia linkme žmogų nukreipti. Liga tampa staigmena ne tik pacientams, bet ir jų artimiesiems. Nei vieni nėra šios srities žinovai, todėl patarinėti taip, kaip artimajam atrodo, ar tai, ką kažkur girdėjo, nėra protingas sprendimas.

Pastebėjau, jog pacientai vertina neįkyrią, globėjišką pagalbą, kai gali net neatrodyti, jog jam padedama – ar kažkokią paslaugą padaryti ar kažką atnešti. Jeigu pacientu per daug rūpinamasi, lepinama, skiriamas perdėtas dėmesys, jam gali kilti mintys, jog tai daroma iš gailesčio ar susidaryti klaidingas įspūdis dėl ligos prognozės. Taigi, nereikia persistengti ir elgtis nenatūraliai.“