Laimio ISTORIJA

Laimis nejautė jokių Hodžkino limfomai būdingų simptomų: kūno svorio pokyčių, gausaus naktinio prakaitavimo, čiuopiamų padidėjusių limfmazgių ar kt.  Maudimą pilvo srityje iš pradžių labiau siejo su galimomis virškinamojo trakto ligomis ar funkcijų sutrikimu, galbūt stuburo patologija. Vis tik, Laimio žmonos iniciatyva skubiai kreipęsis į medikus, jau pirmojo pilvo organų echoskopijos tyrimo metu buvo pastebėti židiniai blužnyje. Vėliau gauti tyrimų atsakymai patvirtino įtarimus: ženkliai padidėję tarpuplaučio limfmazgiai buvo tai, ko išoriškai niekaip nebuvo galima pastebėti. Laimio gydymas truko 9 mėnesius, per kuriuos vyrui teko patirti ne tik chemoterapiją ir jos šalutinius reiškinius, bet ir staigias komplikacijos, dėl kurių gydymą teko stabdyti: vidinis kraujavimas, sepsis, sepsinis šokas, savaitė reanimacijoje, 20 kg kūno masės netekimas vos per 2 savaites. Šiandien Laimiui tai prilygsta stebuklui, jog visa tai buvo įveikta.

„Gydymo metu mane labiausiai palaikė mane slaugiusių artimųjų – žmonos ir jos mamos – begalinis tikėjimas, kad aš susitvarkysiu, jų pagalba, buvimas kartu, prablaškymas, neleidimas visiškai panirti į blogas mintis ir baimes. Taip pat bendravimas su likimo draugais, dalinimasis einamosios situacijos realijomis, pojūčiais, gebėjimas iš savęs pasijuokti. Įsikabinimas tų gydymo istorijų, kurios baigėsi sėkmingai.

Ir ateities planavimas, kad ir kokia niūri kasdienybė bebūtų. Aš – veiklos žmogus, todėl net ir negalėdamas pilnu pajėgumu būti taip, kaip iki ligos, net ir menkiausi darbai buityje gelbėjo nuo sustojimo, sustingimo. Kartais net ir elementariausi jų buvo to meto iššūkis, kurį leidau sau prisiimti ir bandyti įgyvendinti. Net trumpas, „ištiestos rankos“ nuo namų atstumu pasivaikščiojimas su šunimi, kad ir linkstančiais keliais, buvo man didelis žygdarbis, kurį atlikus pasijusdavau stipriau. Svarbiausia – judėti, kad ir kokie maži žingsniai būtų“, – prisimena jis.

Laimis sako, jog naujai užklupusią situaciją vertino racionaliai: „Persiorientavau, kad turiu greitai užbaigti visus darbinius įsipareigojimus ir visiškai atsiduoti gydymo procesui. Stengiausi nepasiduoti blogoms emocijoms, o gydymosi eigą „porcijuoti“ racionaliai: dabar tyrimai, po to pirmas chemoterapijos kursas, atsigavimas, antras kursas… Reali proceso eiga nebūtinai pasiduoda tokiam susidėliojimui, bet ir atsirandant nenumatytoms aplinkybėms, vėl mąstai etapais: dabar toks gydymas, dabar atsigavimas, dabar chemoterapija, dabar tyrimai. Ir visiškai pasitiki medikais. Svarbiausia, nesiblaškyti, vykdyti viską, ką pataria specialistai. Visas gydymui skirtas laikotarpis yra per didelis, kad mintimis jį galėtum apimti, todėl lengviau žingsniuoti tam tikromis dalimis – suskaidyti tą nežinomybę į mažas užduotis.“

Vyras į viską stengiasi žvelgti, vadovaudamasis „čia ir dabar“ principu: gyvenimo stengiasi nebeatidėlioti, kiek tai įmanoma. Po ligos esi toks pats žmogus, sako Laimis: „Grįžti į realų gyvenimą sužeistas, bet toks pats. Ir aplinkiniai Tave vertina taip pat, nedaro nuolaidų nei socialiniame, nei profesiniame procesuose. Dėl to nuolaidas gali pasidaryti tik pats – nebeatidėliodamas sau svarbių dalykų, įgyvendindamas sau svarbius planus, leisdamas dažniau pasimėgauti maloniomis smulkmenomis ir pan. Po ligos gyvenimo vyksmas, tempas vėl įsuka labai greitai. Todėl vis dar mokausi kokybiškai ilsėtis, pernelyg stipriai neišgyventi dėl nesėkmių ar ne pagal planą vykstančių įvairių procesų…“

Laimis sako, jog liga esminių pokyčių į jo gyvenimą neįnešė, jis ir toliau atsakingai žiūri į viską, ko imasi. Vis tik, šiek tiek pokyčių įgyvendino laisvalaikio planuose: pradėjo sportuoti, skaityti knygas, su žmona dažniau keliaujame.

„Dar turiu vieną neįgyvendintą svajonę, kurią vis dar planuoju. Taip pat, ėmiau dėkoti už visa tai, kas vyksta mano gyvenime“, – šypsosi jis.

SUSISIEKITE SU Laimiu

SUSISIEKITE SU Laimiu