Lauros ISTORIJA

Lauros vyrui Hodžkino limfoma buvo diagnozuota atsitiktinai, o skubią gydytojo konsultaciją jam pajutus maudimą pilvo srityje, suorganizavo būtent ji. Laura pirmoji sužinojo ir įtarimus dėl onkologinės ligos. Iš viso vyro gydymas truko 9 mėnesius, o dar poros prireikė sustiprėti. Gydymo metu porai teko ištverti ne tik chemoterapiją ir jos šalutinius reiškinius, bet ir staigų atkrytį, sepsį, savaitę reanimacijoje. Siekiant įsitikinti, jog liga atsitraukė Laura su vyru vyko į Estiją atlikti PET tyrimo, kurio rezultatai patvirtino, kad kova nenuėjo veltui. Po nepilnų metų nuo žinios apie limfomą Laimis grįžo į darbą ir įprastą dienotvarkę.

Jau iki vyro ligos, Lauros šeimoje, giminėje nuo kritinių ligų buvo mirę keli jai itin brangūs žmonės. Moters mama taip pat neseniai buvo įveikusi onkologinę ligą.

„Tąsyk dar nežinojau, kad Laimio atvejis – tai lyg dar vienas epizodas bendroje ir nieko nelaukiančioje mano artimųjų ligų virtinėje. Vyrui pasveikus, ligos recidyvas vėl aplankė mamą, sirgo ir mirė dar du giminaičiai, kurių gydymo etape taip pat teko sugrįžti prie man „įprasto“ vaidmens: vėl sukau ratus ligoninės koridoriuose… Dėl to negaliu sakyti, kad vyro ligai visai nebuvau pasiruošusi. Žinoma, ji buvo netikėta, išmušusi gyvenimą iš įprastų vėžių, kita vertus, padėjusi greitai susikaupti tam laikui, kurio mums reikėjo. Nežinojome, kiek jo turime, koks jis bus, tačiau visas emocijas teko nustumti į šalį. Visas gyvenimas rikiavosi ne pagal tai, kaip jaučiuosi aš, o tai, kas kiekvieną minutę buvo reikalinga jam. Tarsi tas visas beveik metų laikotarpis buvo išgyventas vienu įkvėpimu. Tie metai buvo išgyventi su tiek daug įvykių, jų kaitos intensyvumu, laiko ribų išnykimo ir greičio pojūčiu, kad dabar, žiūrint retrospektyviai, tuos metus matau lyg susitraukusius į vieną akimirką. Įkvėpei – iškvėpei… metų nėra. Tuo pačiu jie talpina neapsakomai daug. Ir kiekviename žingsnyje mane lydėjo tik kelios pasikartojančios mintys: ką dar galiu padaryti, kad Laimis pasveiktų? Kokia mano pareiga šioje ligos ir sveikimo kelionėje? Ko nedaryti išvis ar nedaryti per daug tam, kad neperimčiau paties sergančiojo bandymų persvarstyti savo situaciją, ligos patirtį ir tai, ką iš šio laikotarpio išsinešime, kokiais vėliau būsime? Juk šis patyrimas apima viską: tai, kuo kiekvienas tapome, kuo ir kaip keitėsi mūsų tarpusavio santykis, kuo naujas tapo žvilgsnis į tai, kas mus supa aplink“, – pasakoja Laura.

Laura sako, jog jai pačiai stiprybės suteikė žinojimas, kad onkologinių kraujo susirgimų gydymo rezultatai Lietuvoje yra itin sėkmingi bei matymas, kad mylimas žmogus itin stengiasi nepalūžti.

„Klausiaũ ir kláusiau, – paklausta kokiais būdais palaikė mylimą žmogų, įvardija Laura. – Klausdavau, ko nori pats Laimis. Stengdavausi atliepti tuomečius jo poreikius. Pagrindinis jų – kad maksimaliai būčiau šalia ir kad jis nebūtų paliktas vienas. Esu dėkinga savo darbdaviui, tąsyk leidusiam man dirbti nuotoliniu būdu – būnant namie ar ligoninėje. Kai privalėdavau vykti į biurą, su Laimiu būdavo mano mama. Visu kitu laiku ir visur buvau kartu. Tuo pačiu, stengdavausi atreaguoti į kaskart vis dažniau atsirasdavusį Laimio poreikį kalbėti: jis mažakalbis, todėl ligos periodu vykęs dažnesnio kalbėjimo poreikio pokytis priversdavo reaguoti, atidedant visus kitus darbus ar įsipareigojimus. Esu jam siūliusi profesionalų pagalbą. Gavau atsakymą: „Viską, ko man reikia, aš gaunu iš Tavęs“. To pakako suprasti, kad buvau taip, kaip Laimiui tuo metu reikėjo.“

Žmonėms, kurie atsiduria sunkioje gyvenimo situacijoje, Laura linki nebijoti ir nevengti prašyti pagalbos. Taip pat prisiminti, kad neprivalome būti stiprūs, kai atsiduriame visiškai nuo mūsų nepriklausančioje įvykių grandinėje su daug nežinomųjų ir traumuojančios, ilgalaikės nežinios doze. O tai reiškia drąsą sakyti, kas neramina ir baugina, todėl Laura linki leisti sau būti ir silpniems – iš to taip pat gimsta drąsa prašyti reikiamos pagalbos.

„Nebijokite užduoti gydytojams, kitiems medicinos darbuotojams visus klausimus, kurie tik šauna į galvą ir, žinoma,  yra susiję su liga ar gydymu, žinoma – niekada nesi tikras, kur ir kaip gauti atsakymai gali praversti. Klauskite, net jeigu tą patį klausimą užduodate pakartotinai. Apie gydymo eigą ar galimų komplikacijų ženklus klausti tol, kol tikrai bus aišku, kaip tuo metu turėtumėte elgtis. Neužsiimkite savigyda. Kreipkitės pagalbos į psichologus ar psichoterapeutus. Tai – drąsos, stiprybės ženklas, o ne priešingai. Taip turėsite galimybę nelikti vieni su mintimis, būsena, kuria negalėtumėte dalintis su artimaisiais, saugant juos nuo papildomų bauginančių išgyvenimų. Pagal galimybes užsiimti malonia, raminančia veikla. Šiuo atveju bet kuri, nuo ligos fakto mintis atitraukianti veikla, kad ir trumpa, bus naudinga.  Tikėti“, – kalba Laura.

Vyrui įveikus onkologinę ligą, esminiai Lauros prioritetai liko tie patys, tačiau liga išmokė didesnės pagarbos kito žmogaus savitumui, poreikiams, išmokė atpažinti po ligos liekančios užslėptos baimės išraiškas, geriau suprasti tam tikro elgesio motyvus. Be to, leido atrasti esamus ryžto, kantrybės, ištvermės, atlaidumo rezervus: „Tai – itin skausminga, bet unikali meilės pamoka.“

Laura negalėtų išskirti vieno patarimo, tinkančio kiekvienam, susidūrusiam su onkologine liga ar jo artimajam. Jos manymu, kaip kiekviena ligos ir jos gydymo istorija yra individuali, taip ir buvimas su kiekvienu sergančiuoju yra unikalus.

„Pirmiausia reikėtų pasiryžti išgirsti tai, ko nori, visų pirma, pats sergantysis – net jei jis ne kartą pasakys „nežinau“, verta nepavargti klausti.

Gerbkite sergantį žmogų ir jo būklę. Būkite taip, kad Jūsų žmogus žinotų ir jaustų, kad esate kartu. Vieni ligoje nori daugiau vienatvės, kiti – priešingai, jos bijo. Tačiau svarbu, kad sergantysis tiesiog būtų tikras, kad vos davus ženklą, būsite šalia. Visgi, nepamirškite savų poreikių, neapleiskite savo sveikatos, pasistenkite išsaugoti kiek įmanoma saugesnį dienos režimą, ypač rūpinkitės savo miego kokybe.

Nevenkite kalbėti apie tai, kas neramina patį sergantįjį. Taip išsaugosite atvirumą tikram dialogui, o Jūsų žmogus visada žinos, kad turi galimybę pasidalinti savo mintimis, kurios jums rūpi. Kita vertus, kalbėkite bet kuriomis abipusiai įdomiomis, aktualiomis, kasdienėmis temomis: daugelis sergančiųjų tikrai nenori, kad bendravime vyktų kardinalūs pokyčiai. Pastaruosius dažnas priima kaip atstūmimo, „nurašymo“ ženklus.

Netikėkite mitu, kad vėžys – tai nuosprendis.

Nesakykite sergančiajam „(gal) viskas bus gerai“. Tai frazė „apie nieką“, beprasmė, ir galinti visiškai neatitikti situacijos rimtumo. Lyg tuščias pažadas, kurio neturite teisės žadėti. Man pravertė frazė: „kad ir kas nutiktų, aš lauksiu rytojaus kartu su Tavim“.

Nepamirškite, kad visos – tiek sergančiojo, tiek jo artimojo emocijos, kylančios ligos ar slaugymo metu, yra normalios šiai situacijai. Jų yra ir bus visokių. Jei sunku su kai kuriomis jų išbūti, prašykite specialistų pagalbos.

Nepamirškite humoro.

Jei įmanoma, išdrįskite padaryti tai, apie ką ilgai svajojote.

Dažniau pakelkite akis į dangų.“