Eglės ISTORIJA

Nors į onkologijos sritį dirbti psichologe atėjau tikrai atsitiktinai, dabar galvoju, kad atsitiktinumų tikriausiai nebūna. Tai kasdienis darbas, kuriame galiu labai daug mokytis – gyvenimo džiaugsmo, artumo su pačiais mylimiausiais, laiko branginimo. Kasdien esu liudininkė fizinių ir emocinių kančių, kurias patiria žmonės, susirgę onkologinėmis ligomis ar jų artimieji slaugydami.  Tai kelia liūdesį, apmaudą, pyktį (ypač, kai suserga jauni žmonės), baimę  dėl savo bei savo artimųjų sveikatos. Juk taip viskas šiame gyvenime trapu. Bet taip pat kasdien esu liudininkė ir didžiulės žmogaus drąsos, kuri yra kiekviename iš mūsų. Rašydama Jums, galvoju, kaip trumpai ir paprastai perduoti svarbiausią žinutę – savyje turite viską, ko Jums gali prireikti, išbūnant sunkiausiomis aplinkybėmis, išgyvenant skaudžiausius išbandymus, gyvenant su liga, atlaikant gydymą ir visus sunkumus, kuriuos gali sukelti liga.

Per daugiau nei penkmetį dirbdama onkologijos srityje, bendraudama su sergančiais ir jų šeimos nariais, išgirdau galybę istorijų. Istorijų, kurios kiekviena verta pagarbos ir pasididžiavimo, kuriose atsiskleidžia, kiek daug žmogus savyje turi stiprybės, kantrybės, ištvermės, tikėjimo ir troškimo gyventi.

Ar įveikti onkologinės ligos išbandymą pasiseka tik išrinktiesiems? Ar gyventi pilnavertį gyvenimą su liga gali tik išskirtiniai, nepalaužiami herojai? Patikėkite, tikrai ne. Kiekvienas susirgęs turi šį potencialą, tik kartais reikia prisiminti ar priminti, kas galėtų padėti jaustis stipriau, tvirčiau, ramiau, drąsiau ir labiau pasitikėti savo jėgomis ligos akivaizdoje.

Pirma, prisiminkite, kad kiekvieno susirgusio žmogaus istorija yra unikali ir individuali, nesvarbu, kad aplink Jus daugybė žmonių galbūt mirė nuo šios ligos, tai jokiu būdu, nereiškia, kad ir Jums nepavyks pasveikti. Kartais gali stiprybės suteikti pokalbis su žmogumi, sirgusiu ta pačia liga ir praėjusiu visą gydymo kelią. Kreipkitės į pacientų bendrijas, jos tikrai Jums gali padėti surasti šiuo žmones.

Antra, prisiminkite, kad Jūs, Jūsų artimieji ir Jus gydantis medicinos personalas esate vienoje komandoje, Jūs siekiate to pačio tikslo – įveikti ligą, ją išgydyti ar pristabdyti. Kalbėkitės, klauskite drąsiai, nes internetas – tikrai nėra pats geriausias patarėjas. Kalbėkitės su artimaisiais, pasakykite jiems, kaip jie gali padėti, artimieji – įsiklausykite į savo sergančių mylimų žmonių poreikius, nes jausmai dažnai taip mus užvaldo, kad per juos girdime tik save, o ne kitą.

Trečia, nebijokite prašyti kitų pagalbos, nes tai nėra silpnumo ženklas. Mums kiekvienam yra  momentų gyvenime, kai mes tiesiog vieni patys negalime visko padaryti ar ištverti. Mokykitės priimti pagalbą. Artimieji, dalinkitės tarpusavyje slauga, darbais, atsakomybėmis. Vienam – tai per didelis krūvis.

Ketvirta, leiskite sau jausti ir išreikšti jausmus. Kiek daug sutinku žmonių, kurie pravirkę atsiprašinėja, su virpančia lūpa sako, kad visai nieko nebijo, neleidžia sau net trumpam, kelioms akimirkoms pabūti jautriems. Leiskite sau būti pažeidžiamiems, leiskite sau nerimauti, pabijoti, pasimesti, susigraudinti. Mes nesame robotai. Mes žmonės ir visos emocijos, kurios užplūsta netikėtai į gyvenimą atėjus ligai yra natūralios mūsų reakcijos į iškilusią grėsmę sveikatai bei gyvybei. Leisti sau atvirai jausti, parodyti jausmus – didi drąsa.

Artimiesiems labai norisi priminti, kad neužmirštų savęs, skirtų laiko poilsiui ir nesijaustų kalti, jog skiria laiko sau, nes tik pailsėję, atgavę jėgas galime kitam padėti.

Penkta, prisiminkite, kad liga (kad ir kiek daug ji vietos užima mintyse ar kūne) yra tik dalis žmogaus gyvenimo istorijos. Kas Jus priverčia nusišypsoti net tada, kai labai liūdna? Kas Jums įkvepia drąsos ir vilties sunkiausiomis dienomis? Kokios veiklos Jus džiugina ir gali suteikti jėgų bei energijos, reikalingos ligos įveikimui? Kokie žmonės Jus labiausiai palaiko ir su kuriais Jums gera? Atsakykite sau atvirai į šiuos klausimus ir tai jau bus Jūsų sveikatos receptai, padedantys sveikti ir stiprėti.

Ir pabaigai, apkabinkite save ir padėkokite už tai, kiek daug visko atlaikėte, apkabinkite kitą ir padėkokite jam už pagalbą. Nes svarbiausias vaistas, kurį drąsiai kiekvienam „išrašyčiau“ – tai dėkingumas. Kartais tiesiog už tai, kad esi gyvas, gali kvėpuoti, matyti rudenėjančius medžių lapus, liesti mylimo žmogaus ranką, skaityti istorijas, kurios Tau keliauja iš visos širdies. Apkabinu.

Nuoširdžiai,

Eglė.