Aistės ISTORIJA

Ūminės leukemijos diagnozę sužinojau prieš pat Kalėdas. Kaip ir daugeliui kraujo vėžiu susirgusiųjų, ši žinia buvo kaip iš giedro dangaus –  jaučiausi sveika ir nejutau jokių ligos simptomų. Man buvo 22–eji, studijavau magistrantūroje, dirbau ryšių su visuomene agentūroje. Galbūt kartais apimdavo silpnumas, nuovargis, bet viską priskirdavau intensyviam gyvenimo būdui.

Kai pirmą kartą sužinojau, jog man įtariama leukemija, bandžiau save apgaudinėti, jog leukemija tai ne vėžys. Priimti diagnozę buvo sunku, kurį laiką ją neigiau, vėliau įtikinau save, jog nepasiduosiu ir vėžį nugalėsiu. Taip ir atsitiko – 5 chemoterapijos kursai ir kaulų čiulpų transplantacija mane sugrąžino į gyvenimą.

Pačioje ligos pradžioje kolegė man perdavė Erikos Umbrasaitės knygą „Vienos krūties istorija“, kurioje pateikiama James Patterson citata: ,,Įsivaizduok, kad gyvenimas – tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai – tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas – kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi – jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai – šeima, sveikata, draugai ir principai – stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net visai sudaužytas”. Iki šiol stengiuosi saugoti savo gyvenimo stiklinius kamuoliukus.

Gydymo metu susitelkiau į pagrindinį tikslą – sveikimą, tačiau labai daug galvodavau, ką veiksiu išėjusi į ligoninės, planuodavau, kaip važiuosiu prie jūros, kokius patiekalus gaminsiu draugams. Nuolat kūriau planus, prisigalvodavau įvairių projektų – megzdavau, skaitydavau, su sese internetu pirkome drabužius. Kaip įmanydama stengiausi gyvenimui ligoninėje suteikti malonių akimirkų. Man visa tai labai padėjo.

Didžiausias mano ramstis buvo šeima ir draugas – jų ypatingo palaikymo, buvimo drauge su manimi dėka nepalūžau visiškai, nors juodų momentų tikrai buvo.

Iki dabar smagu prisiminti, kokią lankymo sistemą buvo sukūrę mano artimieji, kad vienu metu palatoje nebūtų per daug žmonių. Mama ir sesuo pasiskirstydavo darbo dienas, draugas atvažiuodavo vakarais po darbo, tėtis visuomet užsisakydavo savaitgalius. Beveik visą laiką jie būdavo su manimi, net ir sunkiausiomis akimirkomis, kai nenorėdavau kalbėti ir neturėdavau jėgų sėdėti. Jie leido man tiesiog būti, nereikalaudami iš manęs su jais bendrauti, jeigu to nenorėdavau. Ligoninės maisto beveik nevalgiau, todėl artimiesiems teko kiek pavargti man jį gaminant ir vežant. Gydymo metu keitėsi skonis, norai. Būdavo etapų, kai valgyti išvis nenorėjau. Prisimenu, kaip kartą mama atvežė sriubos ir dėl to verkėme abi – mane buvo apėmusi apatija, silpnumas, neturėjau jėgų, o mama turėjo ilgai įkalbinėti, jog suvalgyčiau bent penkis šaukštus sriubos. Jeigu ne jie, būtų daug sunkiau rasti jėgų kovai su liga. Jaučiau, kad jiems rūpiu, kad esu reikalinga.

Susirgus vėžiu tikrai prireikia labai didelio tikėjimo ir užsispyrimo. Kai prisimenu, atrodo, kad kartais nutikdavo neįmanomi dalykai, kad ištverdavau tai, ko dabar negalėčiau ištverti. Aš visuomet stengiausi tikėti, jog pasveiksiu, jog netrukus pasijusiu geriau, tačiau kuo daugiau chemoterapijos ir vaistų gavau, tuo labiau silpo kūnas ir apleido jėgos. Buvau palūžusi, praradusi norą kovoti. Tai yra normalu, įvertinus, kiek išgyvenimų – fizinių ir psichologinių – per tą pusmetį teko patirti. Vis tik, svarbu vėliau susiimti, pasitikėti gydytojais, išlaukti vieną etapą, po kurio būna kitas, geresnis.

Liga išmokė dar labiau džiaugtis gyvenimu ir kiekviena diena, tačiau nesakau, jog aš niekada nepaburbu dėl smulkmenų, bet požiūris į gyvenimą visiškai pasikeitė. Išmokau branginti, ką turiu, ir negalvoti apie kiekvieną smulkmeną kaip apie didžiausią problemą. Viską galima išspręsti, jei tik pakanka sveikatos. Stabtelkite ir prisiminkite, jog geriausia akimirka yra dabar, pagalvokite, kiek daug šiandien turite, o ir patys svarbiausi dalykai yra šalia.

Kiekvieną dieną padėkoju – likimui, gydytojams, kaulų čiulpų donorui iš Vokietijos – už galimybę džiaugtis gyvenimu, mylimais žmonėmis, gamta ir aplinka, naujais potyriais. Kartais tiesiog įkvėpus oro apima neapsakomas laimės jausmas, toks stiprus  ir galingas, jog sunku žodžiais apsakyti. Aš tiesiog mėgaujuosi akimirka, suvokdama, kad jos galėjo ir nebūti. Žinau, jog tik aš pati šiuos momentus suprantu ir žinau, kiek jie man reiškia, tačiau ir gerai – niekam nelinkiu patirti to, ką man teko, kad tą suprastų.

Mes visi esame skirtingi, kitaip reaguojame, išgyvename, todėl nelyginu savo patirties su kitų žmonių, ir universalaus patarimo neturiu. Manau, kiekvienas galime atrasti savo stiprybę gerai įsiklausius į save. Nors visgi, kelis patarimus turėčiau tiems, kurių mylimas žmogus susirgo onkologine liga – nesivaikykite šabloniškų banalių frazių „Viskas bus gerai“. Nepradėkite elgtis su tuo žmogumi kitaip nei visada, kitaip nei iki ligos. Juk tai tas pats Jūsų draugas, tas pats žmogus, kuriam rūpi tie patys dalykai, kaip ir anksčiau, kuris nori išgirsti kaip Jūs laikotės, kaip Jums sekėsi darbe ir panašiai. Nereikia pradėti elgtis su susirgusiuoju kaip su vaiku, nereikia vaikščioti apie jį ant pirštų galiukų. Geriausia, ką galite padaryti – būti drauge su juo, nevertinant, neteisiant ir nepataikaujant.

SUSISIEKITE SU Aiste

SUSISIEKITE SU Aiste